į navigaciją

Vertimas, dokumentų vertimas 2014-01-04

Parašė edqaras Kategorija: dokumentų vertimas.
Žymos:
Komentarai (6)

Reikšmės samprata ir vertimas
Pagrindiniai reikšmės tipai

Vertimą galima apibrėžti gana paprastai: tai kalbėjimo arba teksto viena kalba pakeitimas kalbėjimu arba tekstu kita kalba, išlaikant tą pačią reikšmę (tiksliau sakant - sistemą reikšmių, kurias išreiškia pirminis kalbėjimas arba tekstas). Bet kuris kitas vertimo apibrėžimas taip pat neišvengiamai remiasi reikšmės sąvoka. Tad vertimo esmės nusakymas ir jo mokslinis tyrinėjimas pirmiausia reikalauja gilesnės, teorinėmis nuostatomis pagrįstos reikšmės sampratos.

Reikšmės problema - viena iš įdomiausių ir sudėtingiausių mūsų laikų mokslo problemų. Ji buvo keliama dar antikos laikais. Ir šiandien jos aiškinimai tebėra prieštaringi. Sukurta daugybė įvairiausių reikšmės koncepcijų, kurios arba viena kitą papildo, arba kritikuoja, arba net visiškai paneigia. Reikšmės sąvoka nevienodai suprantama ir apibrėžiama net tos pačios lingvistinės orientacijos mokslininkų. Dabar jau visiškai aišku, kad sukurti visuotinai priimtiną reikšmės koncepciją niekada nepavyks. Mat ši problema priklauso ypatingoms - lingvafilosofinėms - kalbotyros problemoms ir, be abejo, jos sprendimai visados bus sąlygojami filosofinių pozicijų skirtumų.

Nekeldami sau tikslo netgi prabėgomis apžvelgti ryškiausių semantinių koncepcijų, šiame skyriuje glaustai nusakysime šiai knygai pasirinktą, plačiau pripažintą reikšmės sampratą, apibūdinsime pagrindinius reikšmės tipus (arba komponentus) ir jų vietą vertimo procese.

Mūsų supratimu, reikšmė - tam tikras santykis: ženklo santykis su kažkuo, kas savaime nėra ženklo reikšmė, bet kurio dėka ženklas įgyja reikšmę, t.y. tampa tuo, kuo jis yra - ženklu, o ne šiaip sau materialiu objektu. Tai reliatyvistinė reikšmės samprata. Požiūris į reikšmę kaip į santykį yra atėjęs iš semiotikos - mokslo, kuris tiria ženklų sistemas ir jų funkcijas ir kur ženklų reikšmių tipai apibrėžiami kaip santykiai.
Teigiant, kad ženklo (ir kalbos ženklo, dar konkrečiau kalbant - žodžio) reikšmė yra jo santykis su tuo, kas egzistuoja už paties ženklo, mums reikia žengti dar vieną žingsnį, būtent - patikslinti, su kuo ženklas siejamas, ir nustatyti, koks (arba kokie) ženklo santykis (arba santykiai) su kažkuo kitu yra to ženklo reikšmė (arba reikšmės). Tuo pat metu verta pabrėžti, kad ta santykių sistema, kuriai priklauso ženklas, yra daugialypė: bet kuris ženklas yra sudėtingų ir įvairiarūšių santykių visumos sudėtinė dalis. Dabartinėje semiotikoje priimta skirti tris pagrindinius ženklo santykių tipus ir atitinkamai tris pagrindinius reikšmių tipus (arba reikšmės komponentus).

Pirmiausia tai ženklo santykis su juo žymimu daiktu, kitaip sakant, santykis tarp žodžio ir juo pavadinamo daikto. Šitaip lietuvių kalbos žodis stalas yra sutapatinamas su tam tikru baldu, o šuo - su tam tikru naminiu gyvuliu ir pan. Žinoma, tai, kas žymima ženklu ar pavadinama žodžiu (t.y. jo žyminys), toli gražu ne visada yra daiktas tiesiogine to žodžio prasme, t.y. materialus daiktas ar gyvas padaras. Ženklas gali būti siejamas ir su veiksmais bei vyksmais (nešti, lyti), ir ypatybėmis (didelis, ilgas), ir abstrakčiomis sąvokomis (priežastis, tiesa), ir realiai egzistuojančiomis ar numanomomis situacijomis, sudėtingais daiktų, reiškinių ir santykių kompleksais. Ženklais žymimus daiktus, procesus, ypatybes, realios tikrovės ar įsivaizduojamus reiškiniu yra priimta vadinti tų ženklų denotatai, o ženklo ir jo denotato santykį - denotatine ženklo reikšme (an. Denotative meaning).

Kalbant apie žodžio - ženklo santykį su juo žymimu daiktu, reikia turėti galvoje, kad žodžio denotatas paprastai yra ne atskiras, individualus, vienintelis daiktas, reiškinys, ypatybės pasireiškimas ir t. t., o visa vienarūšių daiktų, reiškinių, ypatybės pasireiškimų klasė. Pavyzdžiui, žodžio stalas denotatas yra ne koks nors vienas, išskirtinis stalas, o aibė daiktų, turinčių bendrų požymių, kurie leidžia, nepaisant esamų skirtumų, priskirti juos vienai ir tai pačiai stalų klasei. Tiesa, kalboje yra žodžių, kurių denotatais esti atskiros vienetinės realijos (pvz., mėnulis, Vilnius), bet tokių žodžių palyginti ne tiek jau daug ir visoje žodžių-ženklų sistemoje jie nevaidina tokio svarbaus vaidmens, koks priklauso tiems, kurių denotatai - ištisos vienarūšių dalykų aibės.

Tačiau, kai žodis, kurio denotatas - visa vienarūšių daiktų klasė, yra vartojamas tekste, jis gali žymėti ir atskirą konkretų daiktą. Pavyzdžiui, pasakyme, eime prie stalo žodžiu stalas pavadinamas vienas konkrečioje situacijoje esantis stalas. Panašiais atvejais konkrečiuose pasakymuose tam tikru žodžiu žymimą konkretų daiktą ar reiškinį mes vadinsime referentu. Denotato ir referento sąvokų nereikėtų painioti: žodžiai-ženklai, turintys skirtingus denotatus, konkrečioje kalbėjimo situacijoje gali žymėti vieną ir tą patį referentą, nes vienas ir tas pats daiktas (pagal įvairius jo požymius) gali vienu metu būti priskirtas kelioms skirtingoms daiktų klasėms, tarsi atsidurdamas jų sankirtose. Pavyzdžiui, pasakyme Tas vaikinas - mano draugas, fizikos fakulteto studentas žodžiai vaikinas, draugas, ir studentas, žymintys skirtingus denotatus, yra siejami su vienu ir tuo pačiu referentu. Apie tai, kokią prasmę denotato ir referento skyrimas turi vertimo procese, bus kalbama vėliau.

Nors denotatinė ženklo reikšmė yra labai svarbi jo charakteristika, tačiau ji anaiptol neapima visų tų santykių, kuriais yra susijęs ženklas. Antras jo santykių tipas - santykis tarp ženklo, to, kas juo žymima, ir žmonių, kurie tą ženklą vartoja. Mat, vartodami žodį-ženklą, žmonės suvokia jį galintį ne tik įvardyti, bet ir tam tikru būdu apibūdinti tikrovės objektą, komunikuoti informaciją apie savo santykį su denotatais arba apie pačių bendraujančių žmonių tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžiai galva ir makaulė, burna ir srėbtuvė, verkti ir žliumbti, pavogti ir nukiaukti atitinkamai žymi tuos pačius denotatus, t.y. turi tas pačias denotatines reikšmes, bet skiriasi santykiais, kurie sieja šiuos kalbos ženklus ir jų denotatus su tuos ženklus vartojančiais žmonėmis. Tokie subjektyvūs (emociniai, ekspresyvūs, stilistiniai ir pan.) santykiai yra vadinami pragmatiniais. Tad atitinkamai antrąjį reikšmių tipą vadinsime pragmatinėmis ženklo reikšmėmis.
Pragmatiniai ženklo santykiai dar kartais supaprastintai apibūdinami kaip santykiai tarp ženklo ir žmogaus. Tokiu atveju reikėtų pabrėžti, kad kalbame ne apie ženklo ir atskiro individo (kalbėjimo akto dalyvio), bet ženklų ir juos vartojančių žmonių kolektyvo (dar tiksliau - visos ta kalba kalbančios žmonių bendruomenės). Žodyje glūdi ne tik individualiai subjektyvus, bet ir visuotinai priimtas vienoks ar kitoks pavadinamo dalyko vertinimas. Kalbos ženklų (konkrečiai - žodžių) pragmatinės reikšmės paprastai esti tos pačios visai ta kalba kalbančiųjų žmonių bendruomenei (ypač turint galvoje bendratautę kalbą, o ne jos socialinius ar teritorinius variantus).

Galiausia akivaizdu, kad bet kuris ženklas (įskaitant ir kalbos ženklą) funkcionuoja ne izoliuotai nuo kitų ženklų, bet kartu su jais sudaro tam tikrą ženklų sistemą. Vieną kurį nors tos pačios ženklų sistemos narį su kitais ženklais (arba vieną žodį su kitais tos pačios kalbos žodžiais) sieja sudėtingi ir įvairialypiai santykiai. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodis stalas yra vienokiais santykiais susijęs su žodžiais apstatymas, baldas, kėdė, krėslas ir pan., kitokiais santykiais su žodžiais apvalus, žemas, lūžta, virsta ir pan.; dar kitokiais santykiais su žodžiais stalčius, stalinis, stalius, užstalė ir pan.; ir dar kitokiais santykiais su žodžiais stabas, stiebas, stygius, stogas; balas, galas, kalas, metalas ir pan. Ženklo santykius su kitais tos pačios sistemos ženklais galima vadinti intrasemiotiniais. Atitinkamai galime kalbėti apie kalbos ženklų intralingvistines reikšmes.

Taigi kalbos ženklas gali būti tam tikrais santykiais susijęs su juo žymimais denotatais, su žmonėmis, vartojančiais tą ženklą, ir su kitais ženklais, sudarančiais tą pačią kalbos sistemą. Laikantis šios nuostatos, kalbos ženklo semantinis turinys susideda iš trijų komponentų - denotatinės, pragmatinės ir intralingvistinės reikšmių. Semiotikoje - moksle apie ženklų sistemas - šiuos tris reikšmių tipus atitinka trys skyriai: semantika, tyrinėjanti denotatines ženklų reikšmes; pragmatika, tyrinėjanti pargmatines ženklų reikšmes, ir sintaktika, tyrinėjanti jų intrasemiotines reikšmes.

Natūralu, kad vis trys reikšmių tipai yra tarp savęs glaudžiai susiję, nes visi yra vieno ir to paties ženklo semantinės struktūros komponentai. Pragmatinė ženklo reikšmė neatskiriama nu jo denotatinės reikšmės: santykis tarp ženklo ir jį vartojančios žmonių bendruomenės primetamas ir to ženklo denotatui, ir atvirkščiai - paties denotato savybės daug kuo lemia tuo ženklu komunikuojamų pragmatinių reikšmių pobūdį. Negalima nepripažinti ir kalbos ženklo itralingvistinės ir denotatinės reikšmių sąryšio: ženklų tarpusavio santykius dideliu mastu lemia tų ženklų denotatų ryšiai ir santykiai, egzistuojantys pačioje tikrovėje, ir atvirkščiai - ta pačia kalba kalbančių žmonių bendruomenėje priimtą denotatų klasifikaciją žymiu mastu lemia tos kalbos ženklų sistema. Tačiau visų trijų reikšmių tipų santykinis savarankiškumas vis tiek yra pakankamas pagrindas toms reikšmėms skirti ir joms atskirai nagrinėti.

Žinoma, gali kilti klausimas: ar visi ženklai būtinai turi visų trijų tipų reikšmes? Matyt, į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai. Kiekvienos kalbos sistemoje esti ženklų, neturinčių denotatinės reikšmės, t.y. tokių, kurie nežymi jokių tikrovės dalykų, o turi tik intralingvistinę reikšmę. Tai įvairūs tarnybiniai ir formalūs gramatiniai elementai, pvz., lietuvių kalbos galūnės, žyminčios tik žodžių sintaksinius ryšius sakinyje, arba anglų kalbos veiksmažodžio bendraties žymiklis to. Kita vertus, bet kuris ženklas, matyt, būtinai turi intralingvistinę reikšmę: priklausydamas kokiai nors kalbos ženklų sistemai, jis būtinai turi būti susijęs su kitais ženklais. O ar visi ženklai turi pragmatines reikšmes? Jeigu pragmatinėmis reikšmėmis laikytume ir neutralų žmonių bendruomenė santykį su ženklu, tai atsakymas būtų teigiamas; priešingu atveju - neigiamas. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos sinonimų eilėje žirgas - arklys - kuinas pirmasis ir trečiasis žodžiais turi tam tikras pragmatines reikšmes (vienu komunikuojamas teigiamas, kitu - neigiamas santykis su pavadinamu dalyku), tuo tarpu antrasis žodis, galima sakyti, yra emociniu atžvilgiu neutralus, arba neturintis pragmatinės reikšmės.

Reikšmių tipai ir vertimas

Vertimo teorijai daug svarbesnis kitas klausimas: ar visi originalo teksto reikšmių tipai išlaikomi vertime? Kitaip sakant, ar vertėjas turi perteikti tik OK (- originalo kalbos) teksto denotatines reikšmes, ar ir kitas - pragmatines ir intralingvistines - reikšmes?

Klausimas labai sudėtingas, todėl atsakymas į jį negali būti vienareikšmis ir reikalauja išsamesnio aptarimo. Problemos, kurios iškyla siekiant vertime išlaikyti įvairius reikšmių tipus, bus konkrečiai analizuojamos kitame skyriuje. Čia mes atsakysime į keliamą klausimą tik pačiais bendriausiais bruožais, remdamiesi ta vertimo esmės samprata, kuri nusakyta skyriaus pradžioje. Apibrėždami vertimą kaip kalbėjimo arba teksto viena kalba pateikimą kalbėjimu arba tekstu kita kalba, išlaikant tą pačią reikšmę, turime nurodyti, kad terminą „reikšmė” reikia suvokti pačia bendriausia prasme, turint galvoje ne tik kalbos vienetų denotatines reikšmes, ir kad apie tos pačios reikšmės išlaikymą galima kalbėti tik santykiniu mastu, turint galvoje tik kuo įmanoma didesnį reikšmių išlaikymą. Iš to, kas pasakyta, galima daryti dvi išvadas: pirma, vertėjas turi kiek galima išlaikyti visus kalbos reikšmių tipus; antra, vertime neišvengiami reikšmės nuostoliai.
Kokiu mastu tos ar kitos reikšmės yra išlaikomos vertimo procese, visų pirma, priklauso nuo reikšmės tipo. Didžiausiu mastu vertime išlaikomos denotatinės reikšmės. Tai nesunku paaiškinti: kalbos vienetų denotatinių reikšmių sistemoje atsispindi visas ta kalba kalbančiųjų žmonių bendruomenės praktinis patyrimas, o įvairiakalbes bendruomenes supanti tikrovė paprastai daug didesniu mastu sutampa negu skiriasi, todėl ir skirtingų kalbų denotatinės reikšmės žymesniu mastu sutampa negu skiriasi. Žinoma, skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių bendruomenių pažintinės veiklos sferos toli gražu nevienodos, tačiau kiekviena kalba funkcionuoja taip, kad ja galima nusakyti arba aprašyti (nors ir ne visada „patogiu” ir ekonomišku būdu) iš principo bet kokį tikrovės dalyką, sąvoką ar situaciją. Mat kalba vienu požiūriu yra pažinimo rezultatas, produktas, o kitu - pažinimo instrumentas. Taigi didžiausiu mastu vertime išlaikomos denotatinės kalbos vienetų reikšmės, nors šių reikšmių konkretūs reiškimo būdai originalo kalboje ir vertimo kalboje gali būti skirtingi.

Mažesniu mastu vertime pavyksta išlaikyti pragmatines reikšmes. Tai paaiškinama tuo, kad, nors patys nusakomieji ar aprašomieji daiktai, sąvokos ir situacijos skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių bendruomenėms yra dažniausiai panašūs, tų bendruomenių santykis su tais daiktais, sąvokomis ir situacijomis gali būti skirtingas. Vadinasi, atitinkami ženklai skirtingose kalbose gali skirtis ir pragmatinėmis reikšmėmis.

Bene sunkiausiai perteikiamos intralingvistinės reikšmės. Dažniausiai jos vertime apskritai neišlieka. Juk kiekviena kalba yra savita sistema, kurios elementus sieja tik jai būdingi santykiai. Todėl intralingvistinės reikšmės, būdingos OK vienetams, paprastai neišlaikomos, o pakeičiamos VK (- vertimo kalbos) vienetams būdingomis intralingvistinėmis reikšmėmis. Jeigu vertimui būtų keliamas reikalavimas išlaikyti OK teksto intralingvistines reikšmes, vertimo apskritai reikėtų atsisakyti.

Toks reikšmių tipų apibūdinimas iš vertimo pozicijų vis tik yra perdėm schematiškas. Jų pateikimo svarbą vertime lemia dar ir kitas svarbus faktorius, būtent - paties verčiamo teksto pobūdis. Juk aptariamieji reikšmių tipai vaidina toli gražu nevienodą vaidmenį įvairaus pobūdžio tekstuose. Pavyzdžiui, mokslinėje ir techninėje literatūroje pati esmingiausia informacija yra susijusi daugiausia su kalbos vienetų denotatinėmis reikšmėmis, o grožinėje literatūroje, ypač lyrikoje, neretai į pirmą vietą iškyla teksto pragmatinės reikšmės. Vadinasi, versdamas grožinės literatūros tekstą, ypač poeziją, vertėjas neretai turi aukoti denotatines reikšmes, kad galėtų išlaikyti tokio pobūdžio tekstams svarbesnes pragmatines reikšmes. Be to, pasitaiko atvejų, (ir vėl dažniausiai grožinėje literatūroje), kai aktuali informacija glūdi kalbos vienetų intralingvistinėse reikšmėse, ir kad jos išliktų VK tekste, vertėjas būna priversta aukoti kitų tipų reikšmes, visų pirma, denotatines. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju jis turi spręsti, kurioms reikšmėms vertimo procese atiduoti pirmenybę ir kurias galima aukoti, kad verčiamam tekstui esmingiausios informacijos nuostoliai būtų kuo mažiausi.

dokumentų vertimas

dokumentų vertimas

Pragmatinių reikšmių perteikimas

Ankstesniame skyriuje pragmatinę reikšmę esame apibrėžę kaip santykį tarp ženklo ir tą ženklą vartojančio žmogaus (tiksliau - žmonių kolektyvo). Kalbėjimo akte vartodami kalbos ženklus, žmonės nėra jiems abejingi: į tuos ar kitus kalbos ženklus jie nevienodai reaguoja ir kartu jais nusako savo santykį su jų denotatais ir referentais. Toks subjektyvus žmonių (ta pačia kalba kalbančių žmonių bendruomenės) santykis su kalbos ženklais tampa pastoviu, visuotinai priimtinu jų semantinės struktūros komponentu, t.y. tuo, ką vadiname kalbos ženklo pragmatine reikšme dokumentų vertimas.

Iš pat pradžių reikia pabrėžti, kad pragmatika kalbotyroje suprantama ne vien tik kaip kalbos vienetų pragmatinės reikšmės. Tai daug platesnė sąvoka - ji apima viską, kas susiję su tuo, dėl ko kalbėjimo akto dalyviai nevienodai supranta tuos ar kitus kalbos ženklus ir tekstus, priklausomai nuo savo kalbinės ir nekalbinės (ekstralingvistinės) patirties nevienodai juos vertina. Šia prasme pragmatika neapsiriboja vien lingvistine problematika, bet remiasi ir ekstralingvistinių faktorių (pvz., kalbėjimo akto objektas, situacija, dalyviai) tyrinėjimu.

Kaip jau buvo nurodyta, apie pragmatines reikšmes galime kalbėti tik tais atvejais, kai žmonių bendruomenės santykis su kalbos ženklais tampa pastovia ir visuotinai priimta jų semantinės struktūros dalimi, t.y. pastoviai įtrauktas į tų ženklų turinį ir gali būti apibūdinamas žodyne stilistine nuoroda. Pavyzdžiui, lietuviškas augalo pavadinimas rugiagėlė kaimo žmonėms ir miestiečiams gali sukelti nevienodas asociacijas, o žodžių junginys pikta dvasia - nevienodą efektą tikintiems ir laisvamaniams, bet šiais atvejais nevienodas kalbėjimo akto dalyvių santykis su tais ženklais nėra tapęs jų semantinės struktūros komponentu ir todėl negali būti laikomas jų pragmatinėmis reikšmėmis. Vis tik, lyginant dviejų kalbų vienetus, toks nevienodas tos pačios denotatinės reikšmės ženklų vertinimas iškyla daug dažniau, negu tada, kai kalbantieji priklauso vienai ir tai pačiai etninei ir kalbinei žmonių bendruomenei, todėl ir toks pragmatinis faktorius vertimo teorijoje ir praktikoje negali būti ignoruojamas.

Kitas dalykas yra tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip vaikėzas, keverzoti ir kt. Tam tikras žmonių santykis su jais (šiuo atveju neigiamas vertinimas) yra užfiksuotas jų semantinėje struktūroje ir todėl galime kalbėti apie jų pragmatines reikšmes, jų semantinės struktūros neigiamą emocinį komponentą.

Šiame skyrelyje glaustai aptarsime kalbos vienetų pragmatinių reikšmių perteikimo problemas vertime. Ir vėl apsiribosime leksiniais vienetais (žodžiais), nors apskritai pragmatinės reikšmės yra būdingos ne tik jiems, bet ir gramatinėms formoms. Pavyzdžiui, anglų kalboje (bent jau XIX amžiuje) vienaskaitos antrojo asmens formos (pvz., thou knowest) turėjo aiškią pragmatinę reikšmę (aukštojo poetinio stiliaus požymį), sintaksinė konstrukcija „absoliute clause” (pvz.: All our savings gone, we started looking for jobs) gali būti laikoma „knygine”, „oficialia”. Bet apskritai stilistinė spalva yra labiau būdinga leksiniams vienetams.

Kaip žinoma, kiekviena kalba turi sudėtingą pragmatinių reikšmių sistemą, o tos reikšmės yra toli gražu ne vienos rūšies. Visai nepretenduodami į išsamų ar originalų jų įvairovės apibūdinimą, manome, kad ir anglų, ir lietuvių kalbai tiktų tokia pragmatinių reikšmių klasifikacijos schema:

  1. Stilistinė žodžio charakteristika. Šalia stilistiškai neutralių žodžių, t.y. tokių, kurie vartojami visuose stiliuose ir žanruose, yra tokių, kurių vartojimo sfera yra ribota. Tas dažnesnis ar išimtinis vartojimas tam tikroje sferoje tampa pastovia stilistine charakteristika ir jų pragmatinės reikšmės komponentu. Apskritai dėsninga būtų stilistiškai neutralių žodžių skirti dar dvi pagrindines žodžių grupes: šnekamosios kalbos leksiką ir knyginę leksiką. Knyginė leksika tai ne vien knygose arba tik rašytinėje kalboje vartojami žodžiai. Jie gali būti (sakytinėje) viešoje kalboje, pranešime, oficialiame pokalbyje ir pan. Knyginėje leksikoje dar skirtini oficialieji žodžiai, terminai, poezijoje tevartojami žodžiai ir t. t. O šnekamosios kalbos žodžiai tai irgi jokiu būdu ne vien sakytinės kalbos žodžiai. Jie gausiai vartojami grožinėje literatūroje, publicistikoje ir kt. Šnekamosios kalbos leksikai priskiriamos tarmybės, žargonybės, barbarizmai ir kt.
  2. Žodžio registras. Kalbėdami apie „registrą” (angl. register), kuriam priklauso žodis, mes turime galvoje tam tikras sąlygas arba kalbėjimo situaciją, kuri lemia kalbos priemonių, jų tarpe ir leksinių vienetų, pasirinkimą. Visų pirma tą situaciją sąlygoja kalbėjimo akto dalyviai: vienus žodžius vartojame kalbėdami su artimaisiais, kitus - tik su nepažįstamais ar socialiniu atžvilgiu viršesniais asmenimis. Be to, kalbėjimo registrą lemia ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, su artimaisiais ar giminaičiais oficialioje aplinkoje (pvz., darbe ar susirinkime) nepriimta kalbėti taip, kaip namuose. Apskritai kalboje galima skirti penkis registrus: 1) familiarųjį („žemąjį”), 2) neformalųjį, 3) neutralųjį, 4) formalųjį, 5) aukštąjį. Žinoma, dauguma žodžių priklauso neutraliam registrui, t.y. jie gali būti vartojami visuose kalbėjimo registruose nuo familiariojo iki aukštojo, kaip ir stilistiškai neutralūs žodžiai, kurie vartojami visuose stiliuose ir žanruose
  3. Žodžio emocinis atspalvis. Kiekvienoje kalboje šalia žodžių, kurių reikšmė neturi emocinio komponento (o tokių žodyne didžioji dauguma), yra žodžių, kuriais reiškiamas teigiamas arba neigiamas emocinis santykis su jų žymimais objektais. Apie juos sakome, kad jie turi tam tikrą emocinį atspalvį. Taigi, žodžiai gali būti teigiamo, neutralaus ir neigiamo emocinio atspalvio.

Nurodytieji žodžių klasifikacijos pagal jų pragmatines reikšmes aspektai yra glaudžiai tarp savęs susiję. Pavyzdžiui, šnekamosios kalbos žodžiai gali būti priskirtini ir familiariajam ar neformaliajam registrui; knyginė leksika - formaliajam registrui, poetiniai žodžiai - aukštajam registrui. Tarpusavio ryšiai sieja stilistinę žodžio charakteristiką ar registrą su jo emociniu atspalviu: neigiamo emocinio atspalvio žodžiai daugiausia priklauso familiariajam registrui, o teigiamo emocinio atspalvio žodžiai - aukštajam registrui ir poetinei leksikai, ir t. t. Tai rodo, kokie sudėtingi santykiai egzistuoja tarp įvairių pragmatinių reikšmių rūšių ir jų pagrindu kalbos žodyne skiriamų leksikos grupių. dokumentų vertimas

Pradedant aptarinėti pragmatinių reikšmių vaidmenį vertime, reikia pabrėžti, kad skirtingų kalbų leksinių vienetų pragmatinės reikšmės dažniau nesutampa negu jų denotatinės reikšmės. Įprastais reikėtų laikyti tokius atvejus, kai dviejų kalbų tos pačios denotatinės reikšmės žodžiai skiriasi savo pragmatinėmis reikšmėmis, t.y. savo stilistine charakteristika, registru ar emociniu atspalviu. Pavyzdžiui, anglų kalbos leksikone nėra atitikmenų, savo stilistine charakteristika tiksliai atliepiančių lietuvių tradicinius giria, sodžius, žiburys, nors tos pačios denotatinės reikšmės žodžių jame, be abejo, netrūksta. Kita vertus, anglų kalbos cinema turi šnekamosios kalbos sinonimų - movies (paprastai tik amerikiniame variante) ir pictures (paprastai tik britaniškame variante), o lietuvių kalboje stilistiškai neutralus kinas kasdieninėje buitinėje kalboje plačiau vartojamų sinonimų neturi. Nėra lietuvių kalboje ir žodžių, savo pragmatine reikšme atitinkančių anglų kalbos neformalaus registro leksinius vienetus buck „doleris”, doc „gydytojas”, lab „laboratorija” ir kt.

Dviejų kalbų leksinių vienetų pragmatinių reikšmių skirtumai dar labiau išryškėja, kai imame lyginti ne atskirus žodžius, bet ištisas žodžių grupes, t.y. sinonimų eiles. Pavyzdžiui, anglų kalbos sinonimų eilėje start - begin - commence centrinis (vadinamas dominante) yra stilistiškai neutralus žodis, start - neformalus, commence - formalus. Lietuvių kalboje šalia stilistiškai neutralaus pradėti ir neformalaus imti yra daug ekspresyvių sinonimų (pvz., čiupti, griebti, pulti, šokti, pasiusti ir kt.), bet nėra formalaus registro atitikmens. Arba paimkite A. Lyberio „Sinonimų žodyną” (1980) ir palyginkite žodžio eiti sinonimus su anglų kalbos walk sinonimais kokiame nors didesniame anglų kalbos sinonimų žodyne: eiti gerokai pralenkia angliškąjį atitikmenį ne tik šnekamosios kalbos sinonimų gausumu, bet ir emocinių atspalvių įvairove.
Dėl OK ir VK žodžių pragmatinių reikšmių neatitikimo kai kurios iš tų reikšmių vertimo procese dingsta. Pragmatinės reikšmės nuostoliai paprastai atsiranda, kai stilistiniu ar emociniu-ekspresiniu atžvilgiu ženklūs OK žodžiai pakeičiami VK žodžiais. Štai kaip Č. Dikenso „Deivide Koperfilde” kalba misteris Mikoberis:

„My dear Copperfield,” said Mr. Micawber, „this is luxurious. This is a way of life which reminds me of the period when I was myself in a state of celibacy…
- O! Kaip prašmatnu, brangusis Koperfildai! - sušuko misteris Mikoberis. - Toks gyvenimas primena man tuos laikus, kai aš dar buvau nevedęs…
Šiame pavyzdyje, kuris paimtas iš J. Pikčilingio „Lietuvių kalbos stilistikos” [33, 49], anglų kalbos frazės in a state of celibacy denotatinę reikšmę visiškai gerai perteikia ir vienas lietuvių kalbos žodis nevedęs, bet kalbančiojo frazės pūstumą, knygišką jo skambesį vertėjas prislopina. Anot J. Pikčilingio, „misterio Mikoberio stilius kiek pastumiamas žemyn nuo pjedestalo”.

Nuostoliai, kurie atsiranda pragmatiškai ženklią leksiką keičiant neutralia, tam tikru mastu yra neišvengiami (juos sumažinti iki minimumo galima vadinamuoju kompensacijos būdu, kurį aptarsime toliau), tačiau neleistina daryti atvirkščiai - neutralią leksiką keisti pragmatiškai ženklia, t.y. savo stilistine charakteristika, registru ir emociniu atspalviu ne neutralia, leksika. Panagrinėkime bent vieną pavyzdį:

„…Bet that woman drinks a pint for breakfast every morning - know she drinks two glasses full. Seen her.” (H. Lee, p. 218)

- …Dievaži, ji kiekvieną rytą per pusryčius išmaukia puslitrį… Aš žinau, dvi pilnas stiklines. Savo akimis mačiau. (p. 250)

Šiame kontekste lietuvių kalbos išmaukti pakankamai gerai atliepia anglų drink, tačiau pastarasis savo stilistine charakteristika ir emociniu atspalviu yra neutralus, o išmaukti yra „žemojo” registro šnekamosios kalbos žodis, išreiškiantis menkinimą, todėl perdėm šiurkščiai skambantis septynmečio Dilo lūpose, įvardijant blogus tetos įpročius.

Nerasdamas tiesioginių pragmatinių atitikmenų vertimo kalboje, vertėjas neretai griebiasi aprašomojo vertimo būdo toms pragmatinėms reikšmėms perteikti. Jis grindžiamas tuo, kad kiekvienoje kalboje esama žodžių, kurie savo leksine reikšme nusako kalbančiojo emocinį santykį su vienu ar kitu daiktu ar reiškiniu - teigiamą ar neigiamą. Apie tokius žodžius galima sakyti, kad jie turi tik pragmatinę (t.y. emocinio vertinimo)reikšmę, bet neturi denotatinės reikšmės. Pavyzdžiui, anglų kalbos žodžiai dear, darling ir kt. reiškia teigiamą emocinį atspalvį su pažymimu daiktu ar asmeniu, o damn, bloody ir kt. - neigiamą emocinį santykį. Štai sakinyje iš Dž. Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės”: „then I tried to sock him, with all my mights, right smack in the toothbrush, so it would split his goddam throat open” (p. 64) goddam, žinoma, nenurodo jokių požymių, iš tikrųjų būdingų žodžio throat denotatui, o tik išreiškia kalbančiojo neigiamą santykį su asmeniu, kurio throat čia minima. Skaitome lietuvišką vertimą: „… užsimoju iš peties tiesiai jam į dantų šepetėlį, kad sulįstų biaurybei į gerklę” ir matome, kad tas pats emocinis atspalvis perteiktas kitu žodžiu - daiktavardžiu biaurybė (dabar jau rašoma bjaurybė). dokumentų vertimas

Panašaus pobūdžio anglų kalbos žodžiai gali būti vartojami aprašomuoju būdu perteikti emocinėms reikšmėms, kurios būdingos lietuvių kalbos maloninamiesiems ir niekinamiesiems priesagų vediniams (jie dar vadinami subjektyvaus vertinimo ar ekspresiniais-emociniais vediniais). Pavyzdžiui, angliškuose lietuvių liaudies dainų vertimuose neretai aptinkame: tėvelis - dear father, močiutė - dear mother, mergytė - dear maiden, mergužėlės - maidens gentle, youthful maidens. Žinoma, lietuvių kalbos maloninamiesiems deminutyvams atliepti čia dažniausiai vartojamas žodis little, tačiau teigiamam emociniam vertimui žymėti jis toli gražu ne visur tinka. Pavyzdžiui, little father ir little mother anglui skamba komiškai.

Aprašomasis vertimas tinka ir kai kurioms kitoms pragmatinėms reikšmėms perteikti. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos veiksmažodžio drunyti registrą galima atliepti anglų kalbos fraze to sleep like a log, t.y. prie neutralaus veiksmažodžio to sleep pridėjus like a log, visa frazė priskiriama familiariam registrui.

Ne visada žodžio konotacija esti emocinio ar vaizdinio pobūdžio. Kartais ji pasireiškia tik tuo, kad kurio nors žodžio denotatas vienoje kalboje priskiriamas vienai daiktų ar reiškinių klasei, o kitoje kalboje - kitai daiktų ar reiškinių klasei, nes jie atlieka nevienodas funkcijas skirtingų tautų gyvenime. Pavyzdžiui, lietuviams grietinė - kasdienis maisto produktas, pridedamas valgant daugelį patiekalų, o anglams sour cream - tai surūgusi grietinėlė. T.y. faktiškai sugedęs maisto produktas.

Aptardami konotacijos problemą, mes visiškai priartėjome prie vertimo pragmatinio aspekto suvokimo plačiąja pragmatikos termino prasme.

Intralingvistinių reikšmių pateikimas

Intralingvistinė reikšmė (ji jau buvo apibūdinta ankstesniame skyriuje) - tai kalbos ženklo santykis su kitais tos pačios kalbos ženklais. Kalbos ženklų santykiai gali būti daugialypiai ir įvairūs. Tokiais santykiais galima laikyti žodžių garsinį panašumą (rimą ir aliteraciją, asonansą ir pan.), jų morfeninės struktūros panašumą (darinių šeimos ar serijos), semantinį panašumą (prilausymą tai pačiai sininiminei eilei ar tam pačiam semantiniam laukui) ar kontrastingumą (antonimiją), žodžių junglumą sakinio struktūroje (sintaksinį ar leksinį valentingumą) ir kt. Žinoma, panašūs santykiai gali egzistuoti ne tik tarp žodžių, bet ir tarp kitų kalbos vienetų (morfemų, žodžių junginių, sakinių), tačiau šiame skyrelyje mes vėl apsiribosime tik žodžiais.
Jau minėjome, kad intralingvistinės reikšmės perteikiamos minimaliu mastu, vertime jos paprastai neišlaikomos, nes kiekviena kalba turi savitą ją sudarančių vienetų intralingvistinių reikšmių sistemą. Vis tik pasitaiko atvejų, kai tam tikrame kontekste vieno ar kito OK vieneto intralingvistinė reikšmė yra aktualizuojama ir vertime reikia į tai atsižvelgti. Kad ta reikšmė būtų perteikta, neretai (tuo bus galima įsitikinti iš pateiktų pavyzdžių) tenka paaukoti net kalbos vienetų denotatines reikšmes.

Būtinybė perteikti OK vienetų intralingvistines reikšmes (kartais jų fonetinį ar grafinį panašumą) paprastai iškyla tada, kai patys kalbos vienetai tampa aptariamuoju dalyku, t.y. kai originalo tekste kalbama ne apie tam tikromis kalbos priemonėmis žymimus tikrovės daiktus ar reiškinius, bet aptariamos pačios tos priemonės. Žodžiai (kaip ir kitos kalbos priemonės) tampa aptariamuoju dalyku visų pirma mokslinėje, t.y. lingvistinėje, literatūroje. Pavyzdžiui, anglų kalbos sakinį The Past Indefinite of some verbs is formed by changing the root vowel, i. e. write - wrote galima išversti į lietuvių kalbą tik išlaikant vertime ir pačias veiksmažodines formas write - wrote, nes kitaip jų vertimas (t.y. vien tik denotatinės reikšmės perteikimas) neturi jokios prasmės. Tačiau žodžiai tampa aptariamuoju dalyku ne tik mokslinėje literatūroje, bet ir kitų žanrų tekstuose, pavyzdžiui, grožinėje literatūroje. Taigi, intralingvistinės reikšmės perteikimo problema yra aktuali ir bendrajai vertimo teorijai ir praktikai.

Panagrinėkime kokį pavyzdį iš grožinės literatūros tekstų, kur kalbos vienetai (žodžiai) tampa aptariamuoju dalyku. Štai H. Li romane ,,Nežudyk strazdo giesmininko” pasakojama, kaip jauna mokytoja nauju metodu mokė pirmaklasius ir kokį įspūdį jis paliko romano herojei aštuonmetei Džinai Luizai:
The Dewey Decimal System consisted, in part, of Miss Caroline waving cards at us on which were printed ‘the’, ‘cat’, ‘rat’, ‘man’, and ‘you’. No comment seemed to be expected of us, and the class received these impressionistic revelations in silence. (p. 14)

Pagal Diujo dešimtainę sistemą mis Karolina, be kita ko, turėjo mojuoti prieš mūsų nosis popieriaus lapeliais, ant kurių spausdintomis raidėmis buvo parašyta KATĖ, PELĖ, TĖTĖ, GĖLĖ. Iš mūsų, matyt, nebuvo laukiama kokių nors komentarų, ir klasė tylėdama priėmė šiuos impresionistinius atradimus. (p. 24)
Iš originalo galima spręsti, kad mis Karolina nesėkmingai mėgino išaiškinti pirmaklasiams ant popieriaus lapelių užrašytų anglų kalbos žodžių santykius. Tie žodžiai ir formos, ir turinio atžvilgiu yra labai įvairūs: žymimasis artikelis, trys daiktavardžiai (pirmieji du rimuojami) ir įvardis. Vis tik didesnė tikimybė, kad pagal minimą sistemą tuos žodžius vis dėlto sieja kokie nors sudėtingi (todėl pirmaklasiams sunkiai suvokiami) semantiniai santykiai. Bet anglų kalbos artikelis į lietuvių kalbą atskirai (t.y. kaip izoliuotas kalbos vienetas) neišverčiamas, o įvardis you be konteksto gali būti verčiamas dvejopai - tu ir jūs. Šioje situacijoje vertėja pasirenka seriją tos pačios linksniuotės lietuvių kalbos daiktavardžių ir, kadangi juos sieja migloti semantiniai santykiai, lyg ir kompensuoja OK žodžių intralingvistinių santykių pragmatinę funkciją. Žinoma, ta kompensacija yra toli gražu nelygiavertė, nes tos serijos VK žodžius sieja visų pirma akivaizdus formos panašumas, bet tai vis tik šiokia tokia išeitis, juoba kad šitaip išvengiama apkrauti tokio nereikšmingo romano epizodo vertimo skaitytojo dėmesį blaškančiais komentarais. Šis pavyzdys rodo, kad dėl intralingvistinės reikšmės perteikimo kartais tenka aukoti OK žodžių denotatinės reikšmes (šiuo atveju atliepiamos tik dviejų iš penkių žodžių - cat ir rat - denotatinės reikšmės). Antra vertus, jis primena, kaip svarbu vertėjui atsižvelgti į verčiamo teksto pobūdį: grožinėje literatūroje dėl tokių pakeitimų atsiradę informacijos nuostoliai gali būti nereikšmingi, tačiau, pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje neleistini.

Šaltinis: pagal doc. L. Pažūsis, Vertimo teorijos pradmenys, 1990

Rodyk draugams