į navigaciją

Vertimas, dokumentų vertimas 2014-01-04

Parašė edqaras Kategorija: dokumentų vertimas.
Žymos:
Komentarai (6)

Reikšmės samprata ir vertimas
Pagrindiniai reikšmės tipai

Vertimą galima apibrėžti gana paprastai: tai kalbėjimo arba teksto viena kalba pakeitimas kalbėjimu arba tekstu kita kalba, išlaikant tą pačią reikšmę (tiksliau sakant - sistemą reikšmių, kurias išreiškia pirminis kalbėjimas arba tekstas). Bet kuris kitas vertimo apibrėžimas taip pat neišvengiamai remiasi reikšmės sąvoka. Tad vertimo esmės nusakymas ir jo mokslinis tyrinėjimas pirmiausia reikalauja gilesnės, teorinėmis nuostatomis pagrįstos reikšmės sampratos.

Reikšmės problema - viena iš įdomiausių ir sudėtingiausių mūsų laikų mokslo problemų. Ji buvo keliama dar antikos laikais. Ir šiandien jos aiškinimai tebėra prieštaringi. Sukurta daugybė įvairiausių reikšmės koncepcijų, kurios arba viena kitą papildo, arba kritikuoja, arba net visiškai paneigia. Reikšmės sąvoka nevienodai suprantama ir apibrėžiama net tos pačios lingvistinės orientacijos mokslininkų. Dabar jau visiškai aišku, kad sukurti visuotinai priimtiną reikšmės koncepciją niekada nepavyks. Mat ši problema priklauso ypatingoms - lingvafilosofinėms - kalbotyros problemoms ir, be abejo, jos sprendimai visados bus sąlygojami filosofinių pozicijų skirtumų.

Nekeldami sau tikslo netgi prabėgomis apžvelgti ryškiausių semantinių koncepcijų, šiame skyriuje glaustai nusakysime šiai knygai pasirinktą, plačiau pripažintą reikšmės sampratą, apibūdinsime pagrindinius reikšmės tipus (arba komponentus) ir jų vietą vertimo procese.

Mūsų supratimu, reikšmė - tam tikras santykis: ženklo santykis su kažkuo, kas savaime nėra ženklo reikšmė, bet kurio dėka ženklas įgyja reikšmę, t.y. tampa tuo, kuo jis yra - ženklu, o ne šiaip sau materialiu objektu. Tai reliatyvistinė reikšmės samprata. Požiūris į reikšmę kaip į santykį yra atėjęs iš semiotikos - mokslo, kuris tiria ženklų sistemas ir jų funkcijas ir kur ženklų reikšmių tipai apibrėžiami kaip santykiai.
Teigiant, kad ženklo (ir kalbos ženklo, dar konkrečiau kalbant - žodžio) reikšmė yra jo santykis su tuo, kas egzistuoja už paties ženklo, mums reikia žengti dar vieną žingsnį, būtent - patikslinti, su kuo ženklas siejamas, ir nustatyti, koks (arba kokie) ženklo santykis (arba santykiai) su kažkuo kitu yra to ženklo reikšmė (arba reikšmės). Tuo pat metu verta pabrėžti, kad ta santykių sistema, kuriai priklauso ženklas, yra daugialypė: bet kuris ženklas yra sudėtingų ir įvairiarūšių santykių visumos sudėtinė dalis. Dabartinėje semiotikoje priimta skirti tris pagrindinius ženklo santykių tipus ir atitinkamai tris pagrindinius reikšmių tipus (arba reikšmės komponentus).

Pirmiausia tai ženklo santykis su juo žymimu daiktu, kitaip sakant, santykis tarp žodžio ir juo pavadinamo daikto. Šitaip lietuvių kalbos žodis stalas yra sutapatinamas su tam tikru baldu, o šuo - su tam tikru naminiu gyvuliu ir pan. Žinoma, tai, kas žymima ženklu ar pavadinama žodžiu (t.y. jo žyminys), toli gražu ne visada yra daiktas tiesiogine to žodžio prasme, t.y. materialus daiktas ar gyvas padaras. Ženklas gali būti siejamas ir su veiksmais bei vyksmais (nešti, lyti), ir ypatybėmis (didelis, ilgas), ir abstrakčiomis sąvokomis (priežastis, tiesa), ir realiai egzistuojančiomis ar numanomomis situacijomis, sudėtingais daiktų, reiškinių ir santykių kompleksais. Ženklais žymimus daiktus, procesus, ypatybes, realios tikrovės ar įsivaizduojamus reiškiniu yra priimta vadinti tų ženklų denotatai, o ženklo ir jo denotato santykį - denotatine ženklo reikšme (an. Denotative meaning).

Kalbant apie žodžio - ženklo santykį su juo žymimu daiktu, reikia turėti galvoje, kad žodžio denotatas paprastai yra ne atskiras, individualus, vienintelis daiktas, reiškinys, ypatybės pasireiškimas ir t. t., o visa vienarūšių daiktų, reiškinių, ypatybės pasireiškimų klasė. Pavyzdžiui, žodžio stalas denotatas yra ne koks nors vienas, išskirtinis stalas, o aibė daiktų, turinčių bendrų požymių, kurie leidžia, nepaisant esamų skirtumų, priskirti juos vienai ir tai pačiai stalų klasei. Tiesa, kalboje yra žodžių, kurių denotatais esti atskiros vienetinės realijos (pvz., mėnulis, Vilnius), bet tokių žodžių palyginti ne tiek jau daug ir visoje žodžių-ženklų sistemoje jie nevaidina tokio svarbaus vaidmens, koks priklauso tiems, kurių denotatai - ištisos vienarūšių dalykų aibės.

Tačiau, kai žodis, kurio denotatas - visa vienarūšių daiktų klasė, yra vartojamas tekste, jis gali žymėti ir atskirą konkretų daiktą. Pavyzdžiui, pasakyme, eime prie stalo žodžiu stalas pavadinamas vienas konkrečioje situacijoje esantis stalas. Panašiais atvejais konkrečiuose pasakymuose tam tikru žodžiu žymimą konkretų daiktą ar reiškinį mes vadinsime referentu. Denotato ir referento sąvokų nereikėtų painioti: žodžiai-ženklai, turintys skirtingus denotatus, konkrečioje kalbėjimo situacijoje gali žymėti vieną ir tą patį referentą, nes vienas ir tas pats daiktas (pagal įvairius jo požymius) gali vienu metu būti priskirtas kelioms skirtingoms daiktų klasėms, tarsi atsidurdamas jų sankirtose. Pavyzdžiui, pasakyme Tas vaikinas - mano draugas, fizikos fakulteto studentas žodžiai vaikinas, draugas, ir studentas, žymintys skirtingus denotatus, yra siejami su vienu ir tuo pačiu referentu. Apie tai, kokią prasmę denotato ir referento skyrimas turi vertimo procese, bus kalbama vėliau.

Nors denotatinė ženklo reikšmė yra labai svarbi jo charakteristika, tačiau ji anaiptol neapima visų tų santykių, kuriais yra susijęs ženklas. Antras jo santykių tipas - santykis tarp ženklo, to, kas juo žymima, ir žmonių, kurie tą ženklą vartoja. Mat, vartodami žodį-ženklą, žmonės suvokia jį galintį ne tik įvardyti, bet ir tam tikru būdu apibūdinti tikrovės objektą, komunikuoti informaciją apie savo santykį su denotatais arba apie pačių bendraujančių žmonių tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžiai galva ir makaulė, burna ir srėbtuvė, verkti ir žliumbti, pavogti ir nukiaukti atitinkamai žymi tuos pačius denotatus, t.y. turi tas pačias denotatines reikšmes, bet skiriasi santykiais, kurie sieja šiuos kalbos ženklus ir jų denotatus su tuos ženklus vartojančiais žmonėmis. Tokie subjektyvūs (emociniai, ekspresyvūs, stilistiniai ir pan.) santykiai yra vadinami pragmatiniais. Tad atitinkamai antrąjį reikšmių tipą vadinsime pragmatinėmis ženklo reikšmėmis.
Pragmatiniai ženklo santykiai dar kartais supaprastintai apibūdinami kaip santykiai tarp ženklo ir žmogaus. Tokiu atveju reikėtų pabrėžti, kad kalbame ne apie ženklo ir atskiro individo (kalbėjimo akto dalyvio), bet ženklų ir juos vartojančių žmonių kolektyvo (dar tiksliau - visos ta kalba kalbančios žmonių bendruomenės). Žodyje glūdi ne tik individualiai subjektyvus, bet ir visuotinai priimtas vienoks ar kitoks pavadinamo dalyko vertinimas. Kalbos ženklų (konkrečiai - žodžių) pragmatinės reikšmės paprastai esti tos pačios visai ta kalba kalbančiųjų žmonių bendruomenei (ypač turint galvoje bendratautę kalbą, o ne jos socialinius ar teritorinius variantus).

Galiausia akivaizdu, kad bet kuris ženklas (įskaitant ir kalbos ženklą) funkcionuoja ne izoliuotai nuo kitų ženklų, bet kartu su jais sudaro tam tikrą ženklų sistemą. Vieną kurį nors tos pačios ženklų sistemos narį su kitais ženklais (arba vieną žodį su kitais tos pačios kalbos žodžiais) sieja sudėtingi ir įvairialypiai santykiai. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodis stalas yra vienokiais santykiais susijęs su žodžiais apstatymas, baldas, kėdė, krėslas ir pan., kitokiais santykiais su žodžiais apvalus, žemas, lūžta, virsta ir pan.; dar kitokiais santykiais su žodžiais stalčius, stalinis, stalius, užstalė ir pan.; ir dar kitokiais santykiais su žodžiais stabas, stiebas, stygius, stogas; balas, galas, kalas, metalas ir pan. Ženklo santykius su kitais tos pačios sistemos ženklais galima vadinti intrasemiotiniais. Atitinkamai galime kalbėti apie kalbos ženklų intralingvistines reikšmes.

Taigi kalbos ženklas gali būti tam tikrais santykiais susijęs su juo žymimais denotatais, su žmonėmis, vartojančiais tą ženklą, ir su kitais ženklais, sudarančiais tą pačią kalbos sistemą. Laikantis šios nuostatos, kalbos ženklo semantinis turinys susideda iš trijų komponentų - denotatinės, pragmatinės ir intralingvistinės reikšmių. Semiotikoje - moksle apie ženklų sistemas - šiuos tris reikšmių tipus atitinka trys skyriai: semantika, tyrinėjanti denotatines ženklų reikšmes; pragmatika, tyrinėjanti pargmatines ženklų reikšmes, ir sintaktika, tyrinėjanti jų intrasemiotines reikšmes.

Natūralu, kad vis trys reikšmių tipai yra tarp savęs glaudžiai susiję, nes visi yra vieno ir to paties ženklo semantinės struktūros komponentai. Pragmatinė ženklo reikšmė neatskiriama nu jo denotatinės reikšmės: santykis tarp ženklo ir jį vartojančios žmonių bendruomenės primetamas ir to ženklo denotatui, ir atvirkščiai - paties denotato savybės daug kuo lemia tuo ženklu komunikuojamų pragmatinių reikšmių pobūdį. Negalima nepripažinti ir kalbos ženklo itralingvistinės ir denotatinės reikšmių sąryšio: ženklų tarpusavio santykius dideliu mastu lemia tų ženklų denotatų ryšiai ir santykiai, egzistuojantys pačioje tikrovėje, ir atvirkščiai - ta pačia kalba kalbančių žmonių bendruomenėje priimtą denotatų klasifikaciją žymiu mastu lemia tos kalbos ženklų sistema. Tačiau visų trijų reikšmių tipų santykinis savarankiškumas vis tiek yra pakankamas pagrindas toms reikšmėms skirti ir joms atskirai nagrinėti.

Žinoma, gali kilti klausimas: ar visi ženklai būtinai turi visų trijų tipų reikšmes? Matyt, į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai. Kiekvienos kalbos sistemoje esti ženklų, neturinčių denotatinės reikšmės, t.y. tokių, kurie nežymi jokių tikrovės dalykų, o turi tik intralingvistinę reikšmę. Tai įvairūs tarnybiniai ir formalūs gramatiniai elementai, pvz., lietuvių kalbos galūnės, žyminčios tik žodžių sintaksinius ryšius sakinyje, arba anglų kalbos veiksmažodžio bendraties žymiklis to. Kita vertus, bet kuris ženklas, matyt, būtinai turi intralingvistinę reikšmę: priklausydamas kokiai nors kalbos ženklų sistemai, jis būtinai turi būti susijęs su kitais ženklais. O ar visi ženklai turi pragmatines reikšmes? Jeigu pragmatinėmis reikšmėmis laikytume ir neutralų žmonių bendruomenė santykį su ženklu, tai atsakymas būtų teigiamas; priešingu atveju - neigiamas. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos sinonimų eilėje žirgas - arklys - kuinas pirmasis ir trečiasis žodžiais turi tam tikras pragmatines reikšmes (vienu komunikuojamas teigiamas, kitu - neigiamas santykis su pavadinamu dalyku), tuo tarpu antrasis žodis, galima sakyti, yra emociniu atžvilgiu neutralus, arba neturintis pragmatinės reikšmės.

Reikšmių tipai ir vertimas

Vertimo teorijai daug svarbesnis kitas klausimas: ar visi originalo teksto reikšmių tipai išlaikomi vertime? Kitaip sakant, ar vertėjas turi perteikti tik OK (- originalo kalbos) teksto denotatines reikšmes, ar ir kitas - pragmatines ir intralingvistines - reikšmes?

Klausimas labai sudėtingas, todėl atsakymas į jį negali būti vienareikšmis ir reikalauja išsamesnio aptarimo. Problemos, kurios iškyla siekiant vertime išlaikyti įvairius reikšmių tipus, bus konkrečiai analizuojamos kitame skyriuje. Čia mes atsakysime į keliamą klausimą tik pačiais bendriausiais bruožais, remdamiesi ta vertimo esmės samprata, kuri nusakyta skyriaus pradžioje. Apibrėždami vertimą kaip kalbėjimo arba teksto viena kalba pateikimą kalbėjimu arba tekstu kita kalba, išlaikant tą pačią reikšmę, turime nurodyti, kad terminą „reikšmė” reikia suvokti pačia bendriausia prasme, turint galvoje ne tik kalbos vienetų denotatines reikšmes, ir kad apie tos pačios reikšmės išlaikymą galima kalbėti tik santykiniu mastu, turint galvoje tik kuo įmanoma didesnį reikšmių išlaikymą. Iš to, kas pasakyta, galima daryti dvi išvadas: pirma, vertėjas turi kiek galima išlaikyti visus kalbos reikšmių tipus; antra, vertime neišvengiami reikšmės nuostoliai.
Kokiu mastu tos ar kitos reikšmės yra išlaikomos vertimo procese, visų pirma, priklauso nuo reikšmės tipo. Didžiausiu mastu vertime išlaikomos denotatinės reikšmės. Tai nesunku paaiškinti: kalbos vienetų denotatinių reikšmių sistemoje atsispindi visas ta kalba kalbančiųjų žmonių bendruomenės praktinis patyrimas, o įvairiakalbes bendruomenes supanti tikrovė paprastai daug didesniu mastu sutampa negu skiriasi, todėl ir skirtingų kalbų denotatinės reikšmės žymesniu mastu sutampa negu skiriasi. Žinoma, skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių bendruomenių pažintinės veiklos sferos toli gražu nevienodos, tačiau kiekviena kalba funkcionuoja taip, kad ja galima nusakyti arba aprašyti (nors ir ne visada „patogiu” ir ekonomišku būdu) iš principo bet kokį tikrovės dalyką, sąvoką ar situaciją. Mat kalba vienu požiūriu yra pažinimo rezultatas, produktas, o kitu - pažinimo instrumentas. Taigi didžiausiu mastu vertime išlaikomos denotatinės kalbos vienetų reikšmės, nors šių reikšmių konkretūs reiškimo būdai originalo kalboje ir vertimo kalboje gali būti skirtingi.

Mažesniu mastu vertime pavyksta išlaikyti pragmatines reikšmes. Tai paaiškinama tuo, kad, nors patys nusakomieji ar aprašomieji daiktai, sąvokos ir situacijos skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių bendruomenėms yra dažniausiai panašūs, tų bendruomenių santykis su tais daiktais, sąvokomis ir situacijomis gali būti skirtingas. Vadinasi, atitinkami ženklai skirtingose kalbose gali skirtis ir pragmatinėmis reikšmėmis.

Bene sunkiausiai perteikiamos intralingvistinės reikšmės. Dažniausiai jos vertime apskritai neišlieka. Juk kiekviena kalba yra savita sistema, kurios elementus sieja tik jai būdingi santykiai. Todėl intralingvistinės reikšmės, būdingos OK vienetams, paprastai neišlaikomos, o pakeičiamos VK (- vertimo kalbos) vienetams būdingomis intralingvistinėmis reikšmėmis. Jeigu vertimui būtų keliamas reikalavimas išlaikyti OK teksto intralingvistines reikšmes, vertimo apskritai reikėtų atsisakyti.

Toks reikšmių tipų apibūdinimas iš vertimo pozicijų vis tik yra perdėm schematiškas. Jų pateikimo svarbą vertime lemia dar ir kitas svarbus faktorius, būtent - paties verčiamo teksto pobūdis. Juk aptariamieji reikšmių tipai vaidina toli gražu nevienodą vaidmenį įvairaus pobūdžio tekstuose. Pavyzdžiui, mokslinėje ir techninėje literatūroje pati esmingiausia informacija yra susijusi daugiausia su kalbos vienetų denotatinėmis reikšmėmis, o grožinėje literatūroje, ypač lyrikoje, neretai į pirmą vietą iškyla teksto pragmatinės reikšmės. Vadinasi, versdamas grožinės literatūros tekstą, ypač poeziją, vertėjas neretai turi aukoti denotatines reikšmes, kad galėtų išlaikyti tokio pobūdžio tekstams svarbesnes pragmatines reikšmes. Be to, pasitaiko atvejų, (ir vėl dažniausiai grožinėje literatūroje), kai aktuali informacija glūdi kalbos vienetų intralingvistinėse reikšmėse, ir kad jos išliktų VK tekste, vertėjas būna priversta aukoti kitų tipų reikšmes, visų pirma, denotatines. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju jis turi spręsti, kurioms reikšmėms vertimo procese atiduoti pirmenybę ir kurias galima aukoti, kad verčiamam tekstui esmingiausios informacijos nuostoliai būtų kuo mažiausi.

dokumentų vertimas

dokumentų vertimas

Pragmatinių reikšmių perteikimas

Ankstesniame skyriuje pragmatinę reikšmę esame apibrėžę kaip santykį tarp ženklo ir tą ženklą vartojančio žmogaus (tiksliau - žmonių kolektyvo). Kalbėjimo akte vartodami kalbos ženklus, žmonės nėra jiems abejingi: į tuos ar kitus kalbos ženklus jie nevienodai reaguoja ir kartu jais nusako savo santykį su jų denotatais ir referentais. Toks subjektyvus žmonių (ta pačia kalba kalbančių žmonių bendruomenės) santykis su kalbos ženklais tampa pastoviu, visuotinai priimtinu jų semantinės struktūros komponentu, t.y. tuo, ką vadiname kalbos ženklo pragmatine reikšme dokumentų vertimas.

Iš pat pradžių reikia pabrėžti, kad pragmatika kalbotyroje suprantama ne vien tik kaip kalbos vienetų pragmatinės reikšmės. Tai daug platesnė sąvoka - ji apima viską, kas susiję su tuo, dėl ko kalbėjimo akto dalyviai nevienodai supranta tuos ar kitus kalbos ženklus ir tekstus, priklausomai nuo savo kalbinės ir nekalbinės (ekstralingvistinės) patirties nevienodai juos vertina. Šia prasme pragmatika neapsiriboja vien lingvistine problematika, bet remiasi ir ekstralingvistinių faktorių (pvz., kalbėjimo akto objektas, situacija, dalyviai) tyrinėjimu.

Kaip jau buvo nurodyta, apie pragmatines reikšmes galime kalbėti tik tais atvejais, kai žmonių bendruomenės santykis su kalbos ženklais tampa pastovia ir visuotinai priimta jų semantinės struktūros dalimi, t.y. pastoviai įtrauktas į tų ženklų turinį ir gali būti apibūdinamas žodyne stilistine nuoroda. Pavyzdžiui, lietuviškas augalo pavadinimas rugiagėlė kaimo žmonėms ir miestiečiams gali sukelti nevienodas asociacijas, o žodžių junginys pikta dvasia - nevienodą efektą tikintiems ir laisvamaniams, bet šiais atvejais nevienodas kalbėjimo akto dalyvių santykis su tais ženklais nėra tapęs jų semantinės struktūros komponentu ir todėl negali būti laikomas jų pragmatinėmis reikšmėmis. Vis tik, lyginant dviejų kalbų vienetus, toks nevienodas tos pačios denotatinės reikšmės ženklų vertinimas iškyla daug dažniau, negu tada, kai kalbantieji priklauso vienai ir tai pačiai etninei ir kalbinei žmonių bendruomenei, todėl ir toks pragmatinis faktorius vertimo teorijoje ir praktikoje negali būti ignoruojamas.

Kitas dalykas yra tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip vaikėzas, keverzoti ir kt. Tam tikras žmonių santykis su jais (šiuo atveju neigiamas vertinimas) yra užfiksuotas jų semantinėje struktūroje ir todėl galime kalbėti apie jų pragmatines reikšmes, jų semantinės struktūros neigiamą emocinį komponentą.

Šiame skyrelyje glaustai aptarsime kalbos vienetų pragmatinių reikšmių perteikimo problemas vertime. Ir vėl apsiribosime leksiniais vienetais (žodžiais), nors apskritai pragmatinės reikšmės yra būdingos ne tik jiems, bet ir gramatinėms formoms. Pavyzdžiui, anglų kalboje (bent jau XIX amžiuje) vienaskaitos antrojo asmens formos (pvz., thou knowest) turėjo aiškią pragmatinę reikšmę (aukštojo poetinio stiliaus požymį), sintaksinė konstrukcija „absoliute clause” (pvz.: All our savings gone, we started looking for jobs) gali būti laikoma „knygine”, „oficialia”. Bet apskritai stilistinė spalva yra labiau būdinga leksiniams vienetams.

Kaip žinoma, kiekviena kalba turi sudėtingą pragmatinių reikšmių sistemą, o tos reikšmės yra toli gražu ne vienos rūšies. Visai nepretenduodami į išsamų ar originalų jų įvairovės apibūdinimą, manome, kad ir anglų, ir lietuvių kalbai tiktų tokia pragmatinių reikšmių klasifikacijos schema:

  1. Stilistinė žodžio charakteristika. Šalia stilistiškai neutralių žodžių, t.y. tokių, kurie vartojami visuose stiliuose ir žanruose, yra tokių, kurių vartojimo sfera yra ribota. Tas dažnesnis ar išimtinis vartojimas tam tikroje sferoje tampa pastovia stilistine charakteristika ir jų pragmatinės reikšmės komponentu. Apskritai dėsninga būtų stilistiškai neutralių žodžių skirti dar dvi pagrindines žodžių grupes: šnekamosios kalbos leksiką ir knyginę leksiką. Knyginė leksika tai ne vien knygose arba tik rašytinėje kalboje vartojami žodžiai. Jie gali būti (sakytinėje) viešoje kalboje, pranešime, oficialiame pokalbyje ir pan. Knyginėje leksikoje dar skirtini oficialieji žodžiai, terminai, poezijoje tevartojami žodžiai ir t. t. O šnekamosios kalbos žodžiai tai irgi jokiu būdu ne vien sakytinės kalbos žodžiai. Jie gausiai vartojami grožinėje literatūroje, publicistikoje ir kt. Šnekamosios kalbos leksikai priskiriamos tarmybės, žargonybės, barbarizmai ir kt.
  2. Žodžio registras. Kalbėdami apie „registrą” (angl. register), kuriam priklauso žodis, mes turime galvoje tam tikras sąlygas arba kalbėjimo situaciją, kuri lemia kalbos priemonių, jų tarpe ir leksinių vienetų, pasirinkimą. Visų pirma tą situaciją sąlygoja kalbėjimo akto dalyviai: vienus žodžius vartojame kalbėdami su artimaisiais, kitus - tik su nepažįstamais ar socialiniu atžvilgiu viršesniais asmenimis. Be to, kalbėjimo registrą lemia ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, su artimaisiais ar giminaičiais oficialioje aplinkoje (pvz., darbe ar susirinkime) nepriimta kalbėti taip, kaip namuose. Apskritai kalboje galima skirti penkis registrus: 1) familiarųjį („žemąjį”), 2) neformalųjį, 3) neutralųjį, 4) formalųjį, 5) aukštąjį. Žinoma, dauguma žodžių priklauso neutraliam registrui, t.y. jie gali būti vartojami visuose kalbėjimo registruose nuo familiariojo iki aukštojo, kaip ir stilistiškai neutralūs žodžiai, kurie vartojami visuose stiliuose ir žanruose
  3. Žodžio emocinis atspalvis. Kiekvienoje kalboje šalia žodžių, kurių reikšmė neturi emocinio komponento (o tokių žodyne didžioji dauguma), yra žodžių, kuriais reiškiamas teigiamas arba neigiamas emocinis santykis su jų žymimais objektais. Apie juos sakome, kad jie turi tam tikrą emocinį atspalvį. Taigi, žodžiai gali būti teigiamo, neutralaus ir neigiamo emocinio atspalvio.

Nurodytieji žodžių klasifikacijos pagal jų pragmatines reikšmes aspektai yra glaudžiai tarp savęs susiję. Pavyzdžiui, šnekamosios kalbos žodžiai gali būti priskirtini ir familiariajam ar neformaliajam registrui; knyginė leksika - formaliajam registrui, poetiniai žodžiai - aukštajam registrui. Tarpusavio ryšiai sieja stilistinę žodžio charakteristiką ar registrą su jo emociniu atspalviu: neigiamo emocinio atspalvio žodžiai daugiausia priklauso familiariajam registrui, o teigiamo emocinio atspalvio žodžiai - aukštajam registrui ir poetinei leksikai, ir t. t. Tai rodo, kokie sudėtingi santykiai egzistuoja tarp įvairių pragmatinių reikšmių rūšių ir jų pagrindu kalbos žodyne skiriamų leksikos grupių. dokumentų vertimas

Pradedant aptarinėti pragmatinių reikšmių vaidmenį vertime, reikia pabrėžti, kad skirtingų kalbų leksinių vienetų pragmatinės reikšmės dažniau nesutampa negu jų denotatinės reikšmės. Įprastais reikėtų laikyti tokius atvejus, kai dviejų kalbų tos pačios denotatinės reikšmės žodžiai skiriasi savo pragmatinėmis reikšmėmis, t.y. savo stilistine charakteristika, registru ar emociniu atspalviu. Pavyzdžiui, anglų kalbos leksikone nėra atitikmenų, savo stilistine charakteristika tiksliai atliepiančių lietuvių tradicinius giria, sodžius, žiburys, nors tos pačios denotatinės reikšmės žodžių jame, be abejo, netrūksta. Kita vertus, anglų kalbos cinema turi šnekamosios kalbos sinonimų - movies (paprastai tik amerikiniame variante) ir pictures (paprastai tik britaniškame variante), o lietuvių kalboje stilistiškai neutralus kinas kasdieninėje buitinėje kalboje plačiau vartojamų sinonimų neturi. Nėra lietuvių kalboje ir žodžių, savo pragmatine reikšme atitinkančių anglų kalbos neformalaus registro leksinius vienetus buck „doleris”, doc „gydytojas”, lab „laboratorija” ir kt.

Dviejų kalbų leksinių vienetų pragmatinių reikšmių skirtumai dar labiau išryškėja, kai imame lyginti ne atskirus žodžius, bet ištisas žodžių grupes, t.y. sinonimų eiles. Pavyzdžiui, anglų kalbos sinonimų eilėje start - begin - commence centrinis (vadinamas dominante) yra stilistiškai neutralus žodis, start - neformalus, commence - formalus. Lietuvių kalboje šalia stilistiškai neutralaus pradėti ir neformalaus imti yra daug ekspresyvių sinonimų (pvz., čiupti, griebti, pulti, šokti, pasiusti ir kt.), bet nėra formalaus registro atitikmens. Arba paimkite A. Lyberio „Sinonimų žodyną” (1980) ir palyginkite žodžio eiti sinonimus su anglų kalbos walk sinonimais kokiame nors didesniame anglų kalbos sinonimų žodyne: eiti gerokai pralenkia angliškąjį atitikmenį ne tik šnekamosios kalbos sinonimų gausumu, bet ir emocinių atspalvių įvairove.
Dėl OK ir VK žodžių pragmatinių reikšmių neatitikimo kai kurios iš tų reikšmių vertimo procese dingsta. Pragmatinės reikšmės nuostoliai paprastai atsiranda, kai stilistiniu ar emociniu-ekspresiniu atžvilgiu ženklūs OK žodžiai pakeičiami VK žodžiais. Štai kaip Č. Dikenso „Deivide Koperfilde” kalba misteris Mikoberis:

„My dear Copperfield,” said Mr. Micawber, „this is luxurious. This is a way of life which reminds me of the period when I was myself in a state of celibacy…
- O! Kaip prašmatnu, brangusis Koperfildai! - sušuko misteris Mikoberis. - Toks gyvenimas primena man tuos laikus, kai aš dar buvau nevedęs…
Šiame pavyzdyje, kuris paimtas iš J. Pikčilingio „Lietuvių kalbos stilistikos” [33, 49], anglų kalbos frazės in a state of celibacy denotatinę reikšmę visiškai gerai perteikia ir vienas lietuvių kalbos žodis nevedęs, bet kalbančiojo frazės pūstumą, knygišką jo skambesį vertėjas prislopina. Anot J. Pikčilingio, „misterio Mikoberio stilius kiek pastumiamas žemyn nuo pjedestalo”.

Nuostoliai, kurie atsiranda pragmatiškai ženklią leksiką keičiant neutralia, tam tikru mastu yra neišvengiami (juos sumažinti iki minimumo galima vadinamuoju kompensacijos būdu, kurį aptarsime toliau), tačiau neleistina daryti atvirkščiai - neutralią leksiką keisti pragmatiškai ženklia, t.y. savo stilistine charakteristika, registru ir emociniu atspalviu ne neutralia, leksika. Panagrinėkime bent vieną pavyzdį:

„…Bet that woman drinks a pint for breakfast every morning - know she drinks two glasses full. Seen her.” (H. Lee, p. 218)

- …Dievaži, ji kiekvieną rytą per pusryčius išmaukia puslitrį… Aš žinau, dvi pilnas stiklines. Savo akimis mačiau. (p. 250)

Šiame kontekste lietuvių kalbos išmaukti pakankamai gerai atliepia anglų drink, tačiau pastarasis savo stilistine charakteristika ir emociniu atspalviu yra neutralus, o išmaukti yra „žemojo” registro šnekamosios kalbos žodis, išreiškiantis menkinimą, todėl perdėm šiurkščiai skambantis septynmečio Dilo lūpose, įvardijant blogus tetos įpročius.

Nerasdamas tiesioginių pragmatinių atitikmenų vertimo kalboje, vertėjas neretai griebiasi aprašomojo vertimo būdo toms pragmatinėms reikšmėms perteikti. Jis grindžiamas tuo, kad kiekvienoje kalboje esama žodžių, kurie savo leksine reikšme nusako kalbančiojo emocinį santykį su vienu ar kitu daiktu ar reiškiniu - teigiamą ar neigiamą. Apie tokius žodžius galima sakyti, kad jie turi tik pragmatinę (t.y. emocinio vertinimo)reikšmę, bet neturi denotatinės reikšmės. Pavyzdžiui, anglų kalbos žodžiai dear, darling ir kt. reiškia teigiamą emocinį atspalvį su pažymimu daiktu ar asmeniu, o damn, bloody ir kt. - neigiamą emocinį santykį. Štai sakinyje iš Dž. Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės”: „then I tried to sock him, with all my mights, right smack in the toothbrush, so it would split his goddam throat open” (p. 64) goddam, žinoma, nenurodo jokių požymių, iš tikrųjų būdingų žodžio throat denotatui, o tik išreiškia kalbančiojo neigiamą santykį su asmeniu, kurio throat čia minima. Skaitome lietuvišką vertimą: „… užsimoju iš peties tiesiai jam į dantų šepetėlį, kad sulįstų biaurybei į gerklę” ir matome, kad tas pats emocinis atspalvis perteiktas kitu žodžiu - daiktavardžiu biaurybė (dabar jau rašoma bjaurybė). dokumentų vertimas

Panašaus pobūdžio anglų kalbos žodžiai gali būti vartojami aprašomuoju būdu perteikti emocinėms reikšmėms, kurios būdingos lietuvių kalbos maloninamiesiems ir niekinamiesiems priesagų vediniams (jie dar vadinami subjektyvaus vertinimo ar ekspresiniais-emociniais vediniais). Pavyzdžiui, angliškuose lietuvių liaudies dainų vertimuose neretai aptinkame: tėvelis - dear father, močiutė - dear mother, mergytė - dear maiden, mergužėlės - maidens gentle, youthful maidens. Žinoma, lietuvių kalbos maloninamiesiems deminutyvams atliepti čia dažniausiai vartojamas žodis little, tačiau teigiamam emociniam vertimui žymėti jis toli gražu ne visur tinka. Pavyzdžiui, little father ir little mother anglui skamba komiškai.

Aprašomasis vertimas tinka ir kai kurioms kitoms pragmatinėms reikšmėms perteikti. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos veiksmažodžio drunyti registrą galima atliepti anglų kalbos fraze to sleep like a log, t.y. prie neutralaus veiksmažodžio to sleep pridėjus like a log, visa frazė priskiriama familiariam registrui.

Ne visada žodžio konotacija esti emocinio ar vaizdinio pobūdžio. Kartais ji pasireiškia tik tuo, kad kurio nors žodžio denotatas vienoje kalboje priskiriamas vienai daiktų ar reiškinių klasei, o kitoje kalboje - kitai daiktų ar reiškinių klasei, nes jie atlieka nevienodas funkcijas skirtingų tautų gyvenime. Pavyzdžiui, lietuviams grietinė - kasdienis maisto produktas, pridedamas valgant daugelį patiekalų, o anglams sour cream - tai surūgusi grietinėlė. T.y. faktiškai sugedęs maisto produktas.

Aptardami konotacijos problemą, mes visiškai priartėjome prie vertimo pragmatinio aspekto suvokimo plačiąja pragmatikos termino prasme.

Intralingvistinių reikšmių pateikimas

Intralingvistinė reikšmė (ji jau buvo apibūdinta ankstesniame skyriuje) - tai kalbos ženklo santykis su kitais tos pačios kalbos ženklais. Kalbos ženklų santykiai gali būti daugialypiai ir įvairūs. Tokiais santykiais galima laikyti žodžių garsinį panašumą (rimą ir aliteraciją, asonansą ir pan.), jų morfeninės struktūros panašumą (darinių šeimos ar serijos), semantinį panašumą (prilausymą tai pačiai sininiminei eilei ar tam pačiam semantiniam laukui) ar kontrastingumą (antonimiją), žodžių junglumą sakinio struktūroje (sintaksinį ar leksinį valentingumą) ir kt. Žinoma, panašūs santykiai gali egzistuoti ne tik tarp žodžių, bet ir tarp kitų kalbos vienetų (morfemų, žodžių junginių, sakinių), tačiau šiame skyrelyje mes vėl apsiribosime tik žodžiais.
Jau minėjome, kad intralingvistinės reikšmės perteikiamos minimaliu mastu, vertime jos paprastai neišlaikomos, nes kiekviena kalba turi savitą ją sudarančių vienetų intralingvistinių reikšmių sistemą. Vis tik pasitaiko atvejų, kai tam tikrame kontekste vieno ar kito OK vieneto intralingvistinė reikšmė yra aktualizuojama ir vertime reikia į tai atsižvelgti. Kad ta reikšmė būtų perteikta, neretai (tuo bus galima įsitikinti iš pateiktų pavyzdžių) tenka paaukoti net kalbos vienetų denotatines reikšmes.

Būtinybė perteikti OK vienetų intralingvistines reikšmes (kartais jų fonetinį ar grafinį panašumą) paprastai iškyla tada, kai patys kalbos vienetai tampa aptariamuoju dalyku, t.y. kai originalo tekste kalbama ne apie tam tikromis kalbos priemonėmis žymimus tikrovės daiktus ar reiškinius, bet aptariamos pačios tos priemonės. Žodžiai (kaip ir kitos kalbos priemonės) tampa aptariamuoju dalyku visų pirma mokslinėje, t.y. lingvistinėje, literatūroje. Pavyzdžiui, anglų kalbos sakinį The Past Indefinite of some verbs is formed by changing the root vowel, i. e. write - wrote galima išversti į lietuvių kalbą tik išlaikant vertime ir pačias veiksmažodines formas write - wrote, nes kitaip jų vertimas (t.y. vien tik denotatinės reikšmės perteikimas) neturi jokios prasmės. Tačiau žodžiai tampa aptariamuoju dalyku ne tik mokslinėje literatūroje, bet ir kitų žanrų tekstuose, pavyzdžiui, grožinėje literatūroje. Taigi, intralingvistinės reikšmės perteikimo problema yra aktuali ir bendrajai vertimo teorijai ir praktikai.

Panagrinėkime kokį pavyzdį iš grožinės literatūros tekstų, kur kalbos vienetai (žodžiai) tampa aptariamuoju dalyku. Štai H. Li romane ,,Nežudyk strazdo giesmininko” pasakojama, kaip jauna mokytoja nauju metodu mokė pirmaklasius ir kokį įspūdį jis paliko romano herojei aštuonmetei Džinai Luizai:
The Dewey Decimal System consisted, in part, of Miss Caroline waving cards at us on which were printed ‘the’, ‘cat’, ‘rat’, ‘man’, and ‘you’. No comment seemed to be expected of us, and the class received these impressionistic revelations in silence. (p. 14)

Pagal Diujo dešimtainę sistemą mis Karolina, be kita ko, turėjo mojuoti prieš mūsų nosis popieriaus lapeliais, ant kurių spausdintomis raidėmis buvo parašyta KATĖ, PELĖ, TĖTĖ, GĖLĖ. Iš mūsų, matyt, nebuvo laukiama kokių nors komentarų, ir klasė tylėdama priėmė šiuos impresionistinius atradimus. (p. 24)
Iš originalo galima spręsti, kad mis Karolina nesėkmingai mėgino išaiškinti pirmaklasiams ant popieriaus lapelių užrašytų anglų kalbos žodžių santykius. Tie žodžiai ir formos, ir turinio atžvilgiu yra labai įvairūs: žymimasis artikelis, trys daiktavardžiai (pirmieji du rimuojami) ir įvardis. Vis tik didesnė tikimybė, kad pagal minimą sistemą tuos žodžius vis dėlto sieja kokie nors sudėtingi (todėl pirmaklasiams sunkiai suvokiami) semantiniai santykiai. Bet anglų kalbos artikelis į lietuvių kalbą atskirai (t.y. kaip izoliuotas kalbos vienetas) neišverčiamas, o įvardis you be konteksto gali būti verčiamas dvejopai - tu ir jūs. Šioje situacijoje vertėja pasirenka seriją tos pačios linksniuotės lietuvių kalbos daiktavardžių ir, kadangi juos sieja migloti semantiniai santykiai, lyg ir kompensuoja OK žodžių intralingvistinių santykių pragmatinę funkciją. Žinoma, ta kompensacija yra toli gražu nelygiavertė, nes tos serijos VK žodžius sieja visų pirma akivaizdus formos panašumas, bet tai vis tik šiokia tokia išeitis, juoba kad šitaip išvengiama apkrauti tokio nereikšmingo romano epizodo vertimo skaitytojo dėmesį blaškančiais komentarais. Šis pavyzdys rodo, kad dėl intralingvistinės reikšmės perteikimo kartais tenka aukoti OK žodžių denotatinės reikšmes (šiuo atveju atliepiamos tik dviejų iš penkių žodžių - cat ir rat - denotatinės reikšmės). Antra vertus, jis primena, kaip svarbu vertėjui atsižvelgti į verčiamo teksto pobūdį: grožinėje literatūroje dėl tokių pakeitimų atsiradę informacijos nuostoliai gali būti nereikšmingi, tačiau, pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje neleistini.

Šaltinis: pagal doc. L. Pažūsis, Vertimo teorijos pradmenys, 1990

Rodyk draugams

Spausdintuvai, Multifunkciniai aparatai 2013-12-23

Parašė edqaras Kategorija: Multifunkciniai aparatai, Spausdintuvai, biuro įranga.
Žymos: ,
Komentarai (0)

Kaip išsirinkti kopijavimo aparatą, spausdintuvą

Rašaliniai multifunciniai spausdintuvai
Rašaliniai daugiafunkciniai spausdintuvai yra puikus sprendimas studentams, kurie nori turėti kopijavimo, nuskaitymo ir spausdinimo funkcijas ir neplanuoja įkinkyti tokio spausdintuvo pilnai darbo dienai. Gana malonu turėti spausdintuvą su kuriuo galima greitai nusikopijuoti užrašus, atsispausdinti mažą šperą ar nuskenuoti nuotrauka ir ja pasidalinti su draugais ar šeima, tokiu spausdintuvų gamintojai nuolat diegia naujas funkcijas atsižvelgiant į vartotojų poreikius asmeninio naudojimo aplinkoje.
Į ką atkreipti dėmesį perkant tokį spausdintuvą? Ką reiktų apsvarstyti:
• Darbo krūvis / apkrovimas
• Eksploatavimo kaina
• Greitis
• Techninės galimybės
• Spausdinimo ir skenavimo geba / Rezoliucija
• Matmenys
• Jungimasis
Darbo krūvis / apkrovimas
Kiek puslapių jūs planuojate spausdinti arba kopijuoti per savaitę? Ar naudosite spausdintuvą biuro aplinkoje? Ar reikia labai aukštos kokybės ar bus spausdinama ant neįprasto popieriaus sirto reklamai, spaudai? Jei planuojate spausdinti daugiau nei 400 lapų per mėnesį. Ar dalinsitės psausdintuvu daugiau nei su trimis žmonėmis. Ar norite švaraus, aukštos kokybės lazerio spausdinimo, tokiais atvėjais geriau ieškokite lazerinio spausdintuvo ir konsultuokitės tiesiogiai su gamintojais
Eksploatavimo kaina
Rašaliniai multifunkciniai spausdintuvai kuriuos mes rekomenduojame labiausiai studentams yra Hewlett Packard Deskjet 3050a Belaidis Spalvotas Spausdintuvas/Kopijuoklis/Skeneris 213Lt. (C60749), nespalvotos HP kasetės/toneriai kainuoja apytiksliai 20lt., spalvotos apie 40, pildymas nespalvotos 15Lt., spalvotos 23Lt. Vienas iš veiksnių kuris gali jums leisti sutaupyti tai yra kasečių talpa, didelės talpos kasėtės ar kasečių pirkimas urmu gali leisti jums sutaupyti.
Greitis
HP spalvotai gali spausdinti 22 ppm nespalvotai 28ppm. Jei jums reikia didesnio greičio apsvarstykite galimybę nusipirkti lazerinį multifunkcinį aparatą.
Techninės galimybės
Dauguma spausdintuvų gali spausdinti tik ant pagrindinių standartinių formato lapų - A4; A5, A6 ir t.t… Jei planuojate spausdinti ant ne standartinio specialaus popieriaus būtina patikrinti ar aparatas turi tokias technines savybęs ir gali spausdinti ant nestandartinio formato lapų.

Spausdinimo ir skenavimo geba / Rezoliucija
Spausdinimo raiška nurodo spausdinamų taškų skaičių colyje – dpi. HP vidurkis yra apie 4800 x 1200 dpi. Skenavimo raiška yra svarbi tiems, kurie daro daug aukštos kokybės kopijų ir skenuoja nuotraukas. HP turi apie 1200 x 2400 dpi skenavimo rezoliucija. Kai kurie spausdintuvai turi “Resolution Enhanced Scan” technologiją kuri leidžia pagerinti (padidinti rezoliucija) programinės įrangos pagalba pavyzdžiui prastos kokybės nuotraukos atvaizdavimą tiesiog ja padidinus jo atvaizdavimą laikmenoje. Skenavimo skiriamoji geba/ rezoliucija yra labai svarbus veiksnys norint nuskenuoti objektus labai detaliai – kokybiškai. Bet tai taip pat turi variacijų, pavyzdžiui „Epson“ gamintojo skeneriai yra gerai žinomi kaip geri nuotraukų skeneriai, HP kaip teksto, sudaro galimybę atpažinti tekstą ir skenuoto dokumento.
Matmenys


Kai kurie spausdintuvai popierių paima iš viršaus kai kurie iš apačios. Multifukciniai aparatai/ kopijavimo aparatai viršuje turi skanavimo technika, todėl virš jo yra dangtis kuri prieš skenuojant reikia atverti, tai reikalauja tam tikros erdvės. Įprasto aparato (HP 3050A) matmenys yra 17.2″ x 11.5″ x 6.4 “.
Jungimasis
Įsitikinkite, kad perkate aparatūrą su tinkamomis jungtimis, kol kas populiariausia yra via USB, kai kurie turi „ethernet port“ jungti, tad gali jungtis prie tinklo ir gali būti naudojami iš kelių kompiuterių nuotoliniu būdu. Bluetooth jungtis leidžia aparatūrai saveikauti su mobiliuoju telefonu taip pat ir su kompiuteriu.

Rodyk draugams

Mirusios sistemos kariai vis dar primena apie save 2013-11-19

Parašė edqaras Kategorija: perkraustymo paslaugos.
Žymos:
Komentarai (1)
Praeita savaitgali po pusmečio pertraukos grįžau aplankyti savo gimtinės (tiksliau - Radviliškio raj.), proga ne itin maloni - močiutės laidotuvių metinės, nors ten praleidau ne daugiau nei 7 valandas ėmiau galvoti, kodėl vaizdas toks kraupus, kodėl pravažiavus 3 kaimus iki galutinės stotelės aš mačiau tik murzinus, piktus veidus, veidus kuriuos mačiau žinių portaluose apie situacija Rytų Ukrainoje, veidus kurie verkė žiūrėdami į krentantį Lenino paminklą.Mano močiutė gyveno vienkiemyje, artimiausi kaimynai yra ne arčiau nei už kilometro, puikiai pamenu jos pasakojimus apie tankiai apgyvendinta šia teritorija, kurioje egzistavo ne kaimas, bet sodybos, šeimų ūkiai, išsidėstę 100-300 m. atstumu vienas nuo kito (apie 1920m), dabar ten plynas laukas..

Tad viskas prasidėjo nuo kolektyvizacijos..

Kolektyvizacija - priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius. Masinė kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje prasidėjo 1929 m. Ji vyko dviem etapais: buožių likvidavimo ir kolūkių kūrimo. „Išbuožinimas” vertė valstiečius greičiau stoti į kolūkius bei formavo kolūkių materialinę bazę. 1929-1930 m. buvo „išbuožinta” 320 tūkst. valstiečių ūkių jų turtą atiduodant kolūkiams. Neretai būdavo „išbuožinami” vidutiniai, vargingieji valstiečiai.

Po to kada politiniai priešai buvo išvežti į Sibirą, eilė atėjo ir valdininkams, dvarininkams, nemažo nekilnojamojo turto savininkams, galiausiai ir tiems kas aplamai kažką turėjo, o kas buvo palikti Lietuvoje iš jų buvo atimta viskas kas liko - tad visi jie tapo sistemai nepavojingais beturčiais, jau iš anksto pasmerktos sistemos sraigtais..

Įsivaizduokite kaimą ar apgyvendintą teritorija kurioje yra šiokia tokia savivalda, verslas, švietimas, kultūra, atimkite visus savivaldos darbuotojus, verslininkus, mokytojus, menininkus ir rezultatas bus Lietuva 1953 metais, ne itin kas lieka, ar ne?

Gaila pripažinti, kad po tokio “išvalymo”, gal netgi reiktų stebėtis kaip tokį pikta kaimyną turinti valstybe išgyveno..

Manes tai neguodžia, murzini veidai netapo švaresni, jų negalėjimas prisitaikyti kiekviena karta valstybei imantis svarbiu projektų tempia mus žemyn, kaip užstriges laivo inkaras svetimose vandenyse, primena mums apie save, gal šiek tiek per paprastai pasakyta, tai lyg našta kuri tave ima smaugti paspartinus žingsnius į priekį

Aš suprantu, tie žmonės kažkada daug dirbo, tikėjo žmogaus prigimčiai prieštaraujančia santvarka, tikėjo, kad sistema jais pasirūpins, jiems tik reikia tikslingai dribti jiems paskirtą darbą, o vėliau tiesiog ateiti į darbą, bet esamas mechanizmas nebuvo sukurtas aukštinti jį, darbininką, atvirkščiai , tikslas buvo sumenkinti, sunaikinti, bet kokios formos savimonę, saviraišką, savarankišką pragyvenimą, nepriklausomumą, žmonės gavę “etatus” galėjo sau leisti nebesistengti dėl savo šeimos perspektyvų, pasyviai, “saugiai” gyventi, gauti normuotą maisto davinį, normuotą kiekį baldų, buitinės technikos, drabužių, automobilių, nekilnojamojo turto t.t..

Bet neišradinga, ne kūrybinga, ne ambicinga tauta tampa nekonkurencinga pasaulio rinkoje, kaip įmonė, praradusi galimybe tobulėti ir eksperimentuoti tampa nekonkurencinga ekonomikoje. Ir šiu žmonių Lietuvoje yra daug…

Pakankamai, kad galėtų žlugti skalūninių dujų gavyba, atominės elektrinės projektas. Kodėl kas kart išrenkama ta pati komunistinė raudonoji partija, kokią formą ji be įgautų, kūnas toks pats? Kodėl mums nepriklausomybę garantuojantis SGD terminalas vos išvengė sunaikinimo, ar šie žmonės bent įsivaizduoja koks svarbus žingsnis buvo padarytas siekiant atsikratyti priklausomybės nuo vienintelio gamtiniu dujų tiekėjo, kuris taip pat mus smaugia kiekvieną kartą atsisukus į vakarus.

perkraustymo paslaugos, kraustymo paslaugos

perkraustymo paslaugos

baldų, namų apyvokos daiktų perkraustymo paslaugos, biuro įrangos perkraustymo paslaugos

Jeigu planuojate kraustytis ir pastebėjote, kad perkraustymas nėra toks paprastas, koks galėjo iš pradžių pasirodyti, perkraustymo paslaugos gali būti labai brangios, tad šiuo atveju jums reikėtų pasidomėti, ką jums gali pasiūlyti perkraustymo paslaugų atstovai. Jeigu norite persikelti į naują patalpą ir jums reikia perkraustyti tokius daiktus, kurie, atrodo yra nepajudinami (seifas, spinta), tuomet be specialistų pagalbos tikrai neišsiversite.

Rodyk draugams

Spausdintuvai, kopijavimo aparatai, toneriai 2013-11-11

Parašė edqaras Kategorija: biuro įranga.
Žymos: , , ,
Komentarai (5)

Pabandysime išanalizuoti, kokia biuro įranga rinktis, tiksliau koki įrankį - perkelti kompiuterinę laikmena ant popieriaus:
Sprendžiant kokį spausdintuvą pirkti, visų pirma reikia nuspręsti, ar spausdinama bus daug? Bet kuriuo atveju jei bus spausdinama lapų daugiau nei 80 per dieną verta pirkti vieną pigesnių paprastų lazerinių spausdintuvų.
Bet kalbant apie elektros energijos suvartojimą lazeriniai spausdintuvai energijos naudoja daugiau nei rašaliniai . Jei norite sutaupyti elektros energijos rinkitės rašalinį spausdintuvą. Bet jei reikalaujate aukštesnės spausdinimo kokybės ją jums gali pasiūlyti tik lazerinis spausdintuvas. Jei įrenginys bus naudojamas ne tik dokumentams spausdinti vienareikšmiškai rinksitės multifunkcinį aparatą.
Nebijokite pasitarti su įmonėmis kurios aptarnauja biuro įranga, šalina gedimus, pildo spausdintuvų kasetes. Kodėl? Tarkim, prieš perkant lazerinį nespalvotą spausdintuvą, sutikim, reiktu pasidomėti kokie kasečių pildymo įkainiai, kiek kopijų galima atspausdinti pilnai pripildytu toneriu/kasėte, ar reikia keisti tonerio/kasetės detales kaskart ją pripildant?

Jei nusprendėte kasetes pildyti, tai gali prieštarauti gamintojo teikiamos garantijos sąlygoms, bet jei nauja spausdintuvo kasetė kainuoja beveik tiek pat, kiek jūsų spausdintuvas, o šio gamintojo kasetės genda itin retai?

Deja gamintojai nesuinteresuoti, kad kasetes būtų galima pildyti nebrangiai, nes didžiąją dali pelno gamintojas uždirba iš parduodamų kasečių skaičiaus, todėl jų pildymas daromas vis sudėtingesnis. Jei kasetes norite pildyti labai nebrangiai, tada siūlytume spausdintuvą pirkti kuo senesnio modelio ar netgi dėvėta, juose mažiau saugiklių. rinkitės Samsung, arba Hewlett Packard (HP) gamintojo spausdintuvus, jų kasetės patvarios, lengvai pildomos, galima pildyti daug kartų.
Norite pirkti spalvotą lazerinį spausdintuvą, sąlygos galioja tos pačios - Samsung, HP, prioritetai: nebrangios kasetės/toneriai, jų pildymo galimybė.
Rašaliniai spausdintuvai pildomi beveik visų gamintojų, siūlytumėm rinktis HP, Canon. Jei planuojate spalvotai spausdinti nedaug, galima tiesiog turėti du spausdintuvus - nespalvotą lazerinį ir paprastą spalvota rašalinį.
Ką daryti jei spausdintuvą jau turite, baigėsi kasetė, bet nenorite pirkti naujos ar net prekyboje jų nėra?!
Aišku garantijos sąlygas ar naudojimo instrukcija gamintojas aprašė grasinančiai, lyg bet kuris netinkamas veiksmas gali sukelti gedimą, o kasečių pildymas ateivių invazija ar sutrumpinti jūsų gyvenimą keletą metų. Abiejais atvejais netenkate garantijos. Kasečių pildymas ne biochemija, tad žvelkite į tai paprasčiau :)

Kaip yra iš tikrųjų?
papildytos kasetės puikiai atlieka savo funkcijas ir negali sugadinti spausdintuvo, didžioji dalis gedimų įvyksta dėl blogo popieriaus (nors, gamintojas akcentuoja, kad prasto popieriaus rizika mažesnė, nei tonerių pykdymo). Įmonių siūlančiu pildyti tonerius tikrai netrūksta, bet reikia žinoti, kad didelės ir žinomos įmonės aptarnauja taip pat dideles įmones ir nėra labai suinteresuotos į nenuolatinį klientą todėl joms trūkstalankstumo. Tai galime pasiūlyti mes, visapusišką įrenginių priežiūrą. Optimaliausia prekę. Tonerių pildymą ir jųanalogus - www.buroiranga.lt

Rodyk draugams

Namų kino sistemos 2013-11-07

Parašė edqaras Kategorija: Namų kino sistemos.
Žymos: ,
Komentarai (1)

namų kino sistemos

namų kino sistemos

Leistuvas

Leistuvas tai namų kino sistemos pagrindinė dalis. Šis aparatas turi didžiausia įtaką visai namu kino sistemos kainai, tai yra, pats brangiausias prietaisas namų kino sistemoje yra leistuvas, o leistuvo kaina priklauso nuo atkuriamų įrašų ir jame esančių jungčių - ar jis atkuria MP3 formato įrašus, skaito *”Blu-ray” formatą, turi **HDMI jungtį ir t.t… Tad reikia apmąstyti kokio formato įrašus norite klausyti ir matyti. Kol kas stipriausias leistuvo privalumas yra *”Blu-ray” diskų skaitymas ir galimybė žiūrėti aukščiausios 1080p raškos „High-Definition” bei 3D filmus.

Stiprintuvas

Stiprintuvas namų kino sistemoje dažniausiai būna integruotas. Stiprintuvo galingumą nustato Vatai (W) kiekvienam stiprintuvo kanalui. 5.1 garso sistema (5×155 + 225) reiškia, kad stiprintuvo galia 1000 W, tad penkioms kolonėlėms atitenka kiekvienai po 155 W, o žemų dažnių kolonėlei atitenka 225 W. O namams pakanka namų kino sistemos kurios stiprintuvo galia yra nuo 50 iki 100 vatų į kolonėlę. 50 W į kolonėlę pakanka 15 kvadratų kambariui, kuo didesnis kambarys tuo didesnį vatų skaičių reiktų rinktis.

Kolonėlės

Populiariausios kolonėlės yra 5.1 sistemos (penkios aukštų ir vidutinių dažnių kolonėlės bei viena žemų dažnių), nes DVD filmai dažniausiai yra rašomi 5.1 formatu. Namų kino sistemos turi dviejų rūšių kolonėlės - pastatomas (vidutinių dažnių) ir pakabinamas (aukštų dažnių).

Filmams žiūrėti pakanka pakabinamų kolonėlių, bet jei norite pasiklausyti geros muzikos, tuomet rekomenduojama pirkti pastatomas ant žemės.

Žemų dažnių kolonėlės - kuo platesnis garsiakalbio skersmuo, tuo žemesnis garsas. Kokybiškos ir gerai žemų dažnių garsą atkuriančių kolonėlių skersmuo yra ne mažesnis nei 10 colių. Žemų dažnių kolonėlių korpusai yra dviejų tipų - akustiniai ir refleksiniai.
Akustinis korpusas yra sandari dėžė. Taip išgaunamas tikslus žemų dažnių bosas.
Refleksinis korpusas turi anga, per kuria išstumiamas oras susidariusi energija kolonėlei vibruojant. tokio tipo kolonėlės atkuria galingą, bet netikslų garsą.

Namų kino sistemos išdėstymas

Koks turėtų būti kolonėlių išdėstymas. Priekinė kolonėlė turėtų būti po televizoriumi arba kabėti virš jo, būtinai centre. Dvi priekinės šoninės kolonėlės turėtų būti vienodu atstumu nuo televizoriaus, jei priekinė kolonėlė yra po televizoriumi, šoninės turėtų būti kabintos aukščiau arba atvirkščiai. Galinės kolonėlės turi būti už klausytojo nugaros ir pastatytos viena prieš kitą. Žemųjų dažnių pastatyti bet kurioje vietoje, jos skleidžiamas garsas sklinda į visas puses.

Įtaką kambario akustikai daro kiliminė danga, didelės užuolaidos, minkšti baldai ir pan, į masyvius daiktus garsas gali atsimušti, tad garso efektai gali būti iškreipiami.

* Blu-ray Disc arba kitaip BD (iš angl. blue ray - mėlynas spindulys ir disc -diskas) - tai optinis diskas, skirtas informacijos įrašymui ir saugojimui, dažniausiai aukštos raiškos vaizdui. Palyginus su pagrindiniais konkurentais HD DVD, vienoje Blu-ray disko pusėje telpa daugiau informacijos - 25, vietoj 15 gigabaitų, tačiau jis yra brangesnis.
** 2002 metais stambiausieji buitinės technikos gamintojai Hitachi, Philips, Sony, Toshiba ir kiti, pasiūlė naujos sąsajos tipą - High-Definition Multimedia Interface (HDMI). Ji tapo pirmąja pilnai skaitmenine sąsaja, skirta nesuspausto garso ir vaizdo srautų perdavimui.

Rodyk draugams

Kraustymasis, pakavimas, pažeidžiamiausi daiktai, perkraustymo paslaugos 2013-10-30

Parašė edqaras Kategorija: kraustymo paslaugos.
Žymos:
Komentarai (1)

Kraustymasis yra tikras išbandymas, visa turimą turtą turime sudėti į dėžes, pervežti į naujus namus ir išpakuoti, deja neteisingai sudėlioti daiktai dūžta, lūžta, susibraižo ar sugenda… tad pabandykime užbėgti įvykiams už akių ir nustatyti pažeidžiamiausius daiktus ir juos apsaugoti.

  1. Baldai su kojelėmis: baldai su kojelėmis ypatingai apsunkina kraustymasi. Kojelės gali lengvai lūžti, baldai apsibraižo. Jei norite išvengti tokių apgadinimų, jei įmanoma baldus išardykite, jei ne, baldus supakuokite minkštoje polietileno plėvelėje, geriausia su oro puslelėmis.
  2. Elektronika: televizoriai, kompiuteriai, monitoriai - elektroniniai prietaisai kurie dažnai nukenčia persikraustant, juos būtina perkraustyti dėžėse, geriausia naudoti „putplasti“ juos pakuojant, aišku geriausiai tinka dėžės tos su kuriomis pirkote elektroninę prekę. Jei šių dėžių nebeturite, teks improvizuoti.
  3. Veidrodžiai, stikliniai baldai: stiklas dūžta, veidrodžio ar kitų stiklinių baldų šukės gali sužeisti, vieno įskilimo pakanka, kad baldas netektų savo vertės, tad reikia elgtis itin atsargiai. Gerai apsukite stiklinę dalį minkštomis medžiagomis, galima naudoti net ir drabužius ar anklodes, puikus sprendimas būtų sudėti tokias dalis dar ir į dėžes.
  4. Indai: jei nebeturite dėžių su kuriomis pirkote indus, juos galima vynioti, pakuoti į popierių, praktiškiausia į laikraščius, dedant juos į dėžes sunkiuosius indus dėkite į apačia, tarp jų nepalikite tarpų, kad dėl stipresnio smūgio nesudužtų.
  5. Paveikslai ir meno kūriniai: vertingus daiktus geriau transportuoti atskirai. Jei jų dydis nėra per didelis jūsų automobiliui, saugumo sumetimais juo vežkite patys.
  6. Nugara: po elektroninių prietaisų nešiojimo persikraustant nukenčia jūsų nugara. Tad nekelkite sunkių daiktų atsistoję, tai darykite pritūpę, kelkite kojomis. Nekelkite daiktų kurie yra per sunkūs, tokius daiktus geriau stumkite, jei jie turi ratukus, jei ne, gali pritaikyti perkraustymo įrankį, štai tokį ar panašų:

    perkraustymo paslaugos

    perkraustymo paslaugos

    aišku išmintingiau samdyti krovėjus, kurie šį darbą padarytų už jus, bet perkraustymo paslaugos gali būti itin brangios jei užgyvento turto yra daug ir kraustotės ne iš studentų bendrabučio.

  7. Naujieji namai: jei naujieji namai ką tik suremontuoti ir įrengti, jums teks apsaugoti juos nuo jūsų baldų –sienas, kampus, grindis. Grindis geriausia būtų užkloti, ant sienų kampų užklijuokite lipnia juosta skirta dažymui, ši lipni juosta nepaliks klijų. Dar būtų geriau jei išimtumėte duris, nereikėtų jų varstyti nesant jūsų turtą.

Perkraustymo paslaugos

Kokios perkraustymo paslaugos jums labiausiai tinka? Norite mokėti už sugaišta įmonės darbuotojų laiką ar už pervežimų skaičių? Tai priklauso nuo atstumo nuo jūsų senųjų namų –A, iki naujųjų namų – B ir nuo pervežamų daiktų kiekio, jei norite sutaupyti šiuos santykius reiktų apsiskaičiuoti patiems pagal įmonių siūlomus įkainius, jei daiktus galima pervežti vienu “reisu”, nėra didelio skirtumo ar mokėsite už laiką ar už viena pervežimą, kainos bus panašios. Jei vis dėl to nusprendėte mokėti už laiką, stenkitės kad daiktai jau būtų paruošti krovimui lauke, taip pat iškraunant geriausia juos taip pat iškrauti vienoje vietoje, kad krovimo laikas būtų kuo trumpesnis. Nepamirškite, kad stabdymo kelias yra trumpesnis nei greitėjimo tad baldus dėkite kuo arčiau vairuotojo kabinos, mašinos priekio.

Rodyk draugams

Buitinė technika, mitai ir tiesa 2013-09-29

Parašė edqaras Kategorija: Buitinė technika.
Žymos:
Komentarai (9)

buitinė technika

buitinė technika

Pastartąjį amžių keičiantis naujoms technologijoms, buitinė technika ypač patobulėjo. Nepaisant naujųjų technologijų, buitinės technikos pardavėjai susiduria su komercijos sukurtais mitais. “Electrolux” siekdama juos paneigti, pateikia dvylika žinomiausių mitų apie įvairių kategorijų prietaisus ir argumentuoja faktus.

Orkaitės

1. Mitas: orkaitės, turinčios įmontuotus kvapų filtrus, reikalauja papildomos priežiūros. Faktas: kvapų filtrai orkaitėse yra nesusidėvintys, dėl savo veikimo principų visai nereikalauja valymo, keitimo ar pan…
2. Mitas - orkaitės su išsivalymo funkcija dėl per didelės šilumos viduje gali sugadinti šalia esančius baldus. Faktas - orkaitės, turinčios pirolizės funkciją turi papildomą šilumos izoliacija.
3. Mitas - orkaitėje garų kepimo būdu galima kepti tik daržoves. Faktas: orkaitėse su garų kepimo funkcija galima kepti ne tik daržoves, gali kepti mėsą/žuvį, parinkus mažiausią garų kiekį, galima kepti ir pyragus, duoną.

Kaitlentės

1. Mitas - indukcinės kaitlentės skleidžiamos elektromagnetinės bangos kenkia gyviemas organizmams. Faktas - kaitlentės skleidžiamų bangų intensyvumas yra netgi mažesnis už plaukų džiovintuvo ar mobilaus telefono. Jokia buitinė technika neturi kenksmingo elektromagnetinio poveikio.
2. Mitas - indukcinė kaitlentė šildo maistą mikro bangomis, kaip mikro bangų krosnelė, šildomas maistas o ne indai, dėl to jos taip pat kenksmingos kaip ir mikro bangu krosnelės. Faktas - indukcinė kaitlentė veikia tiesiogiai su indais - kaitina puodo dugną, taip įkaitęs indo dugnas kaitina ir maista. Nors tokia buitinė technika kaip mikro bangų krosnelės pasižymi skleidžiamų mikro bangu veikimo principais, bet ir jos nėra kenksmingos, mikro bangos virpina maiste esanti vandeni, to pasekoje vanduo sušyla, jos neardo medžiagų, beje, mikro bangų krosnelės sienelės apsuago išore nuo nekenksmingu mikro bangų.
3. Mitas - iš šaldiklio išimtą puodą padėjus ant įkaitusios kaitlentės, stiklinė keraminė kaitlentė gali trūkti. Faktas - dėl mažo, tik 0,0000001% išsiplėtimo, stiklo keramika atspari dideliems temperatūros pokyčiams. Ši buitinė technika kaip supratote yra ypač atspari.

Indaplovės

1. Mitas - plauti indus indaplovėje neekonomiška, naudoja daug vandens ir elektros. Faktas - Indaplovės, kuriose telpa dvylika indų komplektų, sunaudoja apie dvylika litrų vandens per viena plovimą, vaizdžiau tariant šis buitinės technikos prietaisas sunaudoja tiek, kiek telpa įprastoje virtuvės kriauklėje.
2. Mitas - indaplovėje galima naudoti bet kokį indų ploviklį - naudojamą plaunant rankomis. Faktas - Kaip ir skalbimo milteliai klasifikuojami į grupes su kokia buitine technika ar rankomis drabužiai bus skalbiami, taip ir indaplovėms reikia naudoti specialias priemones.
pvz: indų plovikliai skirti indus plauti rankomis turi sudėtyje priemonių kurios tausoja rankų odą, taip pat indų plovikliai skirti plauti indus su indaplove turi komponentų kurie tausoja indaplove, minkština vandeni, to pasakoje indaplovės technika neapkalkėja, indaplovės susidėvėjimo rizika mažesnė.


3. Mitas – indaplovėje galima naudoti tik šaltą vandeni. Faktas – daugumoje indaplovių galima jungti šaltą ir karštą vandenį. Naudojant ir karštą vandenį galima sumažinti elektros energijos sąnaudas (atsižvelgiant į elektros ir karšto vandens kainų santykius), galima sutrumpinti plovimo laiką.
4. Mitas - indaplovė plaudama indus, pilnai prisipildo vandens. faktas - indaplovė nėra skalbyklė, indaplovėje vanduo aukštu slėgiu purškiamas tiesiogiai ant indų.

Gartraukis

1. Mitas - renkantis gartraukį, reikia žiūrėti ant etiketės užrašytą traukimo galią. Faktas - dalis gartraukių gamintojų traukimo galią matuoja nenaudodami matavimo specifikacijų - IEC61591, nenatūraliomis veikimo priemonėmis sukuriami rezultatai pagerinti skersvėju, pakeičiamu slėgiu ar temperatūra, prietaisai pajungiami kitaip, nei nurodyta IEC61591 instrukcijose. „AEG-Electrolux“, „Electrolux“, „Zanussi“ gartraukių galimybės matuojamos griežtai pagal IEC61591 specifikacijas.
2. Mitas – iš gartraukio išeinantį orą būtina nukreipti į lauką. Faktas - gartraukiai veikia ir cirkuliacijos būdu, filtruotas oras grįžta atgal į patalpas. Naudojant cirkuliaciją, gartaukiui būtinas papildomas anglies filtras.

Rodyk draugams